gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Naujienos

ŽVILGSNIS IŠ TREJŲ METŲ DISTANCIJOS

2016-04-02

ŽVILGSNIS IŠ TREJŲ METŲ DISTANCIJOS


„Mieli kolegos, aš buvau atsakingas ir ištikimas jums“, - baigdamas penkerių metų LŠDPS Koordinavimo tarybos ataskaitą sakė A. Bružas, o išrinkus naują pirmininką ligšiolinis LŠDPS vadovas pažadėjo pagalbą, jei jos prireiktų. Dėkodami dr. A.Bružui už jo 22 metų darbą, delegatai plojo stovėdami".

Profsąjungų naujienos, 2012 m. gruodžio 17 d.


*


2016 m. kovas. Pokalbis su buvusius ilgamečiu LŠDPS vadovu dr. Aleksu Bružu


PROFSĄJUNGŲ NAUJIENOS. Jau ketvirti metai, kai pasitraukėte iš profesinių sąjungų judėjimo, kuriame aktyviai dalyvavote daugiau nei du dešimtmečius. Matyt, turėdami galvoje Jūsų atsidavimą šiai veiklai kolegos draugiškai pasišaipydavo, kad profsąjunga – tai dar viena Bružo mylimoji... Kaip Jums pačiam šiandien atrodo Bružo vadovavimas Švietimo profesinei sąjungai?

A.B. Ačiū, kad priminėte apie buvusią „mylimąją“ - LŠDPS, kurios tikrai nesu dar užmiršęs. Prabėgęs laikas sušvelnino ilgesį, išryškino atliktų darbų vertę. Žinoma, ir padarytas klaidas, dėl kurių dabar tenka tik apgailestauti. Užtat šiandien esu „subrendęs“ vertinti įvykius ir veikėjus objektyviai ir „nevyniodamas į vatą“.

Norėčiau būti teisingai suprastas, kai čia leisiu sau pareikšti kritikos profesinėms sąjungoms bei buvusiems kolegoms: tai darysiu vedamas vienintelio noro – iš savo patirties pozicijų patarti tiems, kurie dar sugeba išgirsti ir pasiruošę keistis bei dirbti atstovaujamųjų bei ginamųjų labui.

Rizikuodamas atrodyti nekuklus, vis dėlto pasigirsiu turintis ir unikalios „kovų“ patirties: per visus darbo LŠDPS metus nesu pralaimėjęs ne vieno mūšio su aukščiausiais valdžios pareigūnai ir darbdaviais. Tarp jų išskirčiau vieną generalinio prokuroro pavaduotoją, vieną premjerą (žinomo „didžiojo vado“ pavyzdžiu nuolat rūkantį pypkę), keletą ministrų. Aršiausia profsąjungų atžvilgiu buvo ministrė moteris; pralaimėjusi mūšį su LŠDPS ji atsidūrė politikos užkulisiuose...

PN. Kiek žinome, tebesekate Lietuvos profesinių sąjungų gyvenimą, tad kokius poslinkius ar tendencijas pastebite?

A.B. Deja, negaliu teigti, jog per pastaruosius trejetą metų įvyko teigiamų poslinkių. Profsąjungos ir toliau liko trypčioti vietoje. Stebint iš šalies atrodo, tarsi jos būtų patekusios į nesvarumo būklę ir nežino kuo užsiimti. Veikti pradedama tik tada, kai visuomenė ir žiniasklaida intensyviai svarsto kurią nors jau įsisenėjusią socialinę ar ekonominę problemą. Tada jau vienas po kito profesinių sąjungų vadovai išlenda iš savo kiauto ir pradeda „atsišaudyti“. Lyderiai laksto iš vienos žiniasklaidos priemonės į kitą ir aiškina, kokie geri jie ir kokie blogi darbdaviai, Vyriausybė. Žvelgdamas į tokią jų veiklą, dialogus televizijoje nejučiomis klausi: o kur jūs buvote anksčiau?

Iniciatyva ir puolimo galimybės lieka darbdavių ir Vyriausybės arsenale, o darbuotojų atstovės užima gynybines pozicijas, - na, geriausiu atveju, tenkinasi kokiu nors menku laimėjimu. Ar ne taip atsitiko su Darbo kodekso pataisomis?

Ar profesinėms sąjungoms buvo naujiena, kad darbdaviai siekia vis labiau ir labiau suvaržyti darbuotojų teises? Juk buvo matyti, kokios tendencijos įsivyrauja Trišalėje taryboje, buvo girdimi ir žiniasklaidos nuogąstavimai.

PN. Profsąjungų aktyvumą tapatinate su nuolatiniu „puolimu“, spaudimu valdžiai ir darbdaviui. Bet juk egzistuoja dar ir taikus „socialinis dialogas“...

A.B. Kalbėdamas apie spaudimo galimybes, neteigiu, kad visus darbo ginčus reikia spręsti vien streikais. Tačiau iniciatyva socialiniame dialoge priklausys profsąjungoms tik tada, kai jos turės perspektyvinius planus, programas ir žinos, ko jos nori. Nuosekliai laikantis apgalvotos strategijos privaloma pasirašyti su darbdaviais ir Vyriausybe kolektyvines sutartis ar susitarimus. Geriausia - su kiekvienu atskirai. O derybų dėl sutarčių eigoje išryškės tikrieji darbdavių ir Vyriausybės norai, kuriuos jie retai viešai išsako.Tuo tarpu profesinės sąjungoms kaip tik turės pakankamai laiko kritiniu atveju pasirengti aktyviems spaudimo veiksmams.

Ir dar pridėčiau viešinimą. Darbdavių ir valdžios tariamą geranoriškumą, tikrąsias pozicijas, būtina viešinti, demaskuoti. Ta proga iš patirties pastebėsiu, kad žurnalistai labiau mėgsta aktyvius, žengiančius į priekį, turinčius savo rankose iniciatyvos vadžias ir niekada nemeluojančius jiems profsąjungų lyderius.

PN. Tai, ką čia išdėstėte – graži siekiamybė, profsąjungų vadovėlis. O jeigu kalbėtume konkrečiau?

A.B. Prašom, kalbėkime konkrečiau ir atsiverkime didžiausio profsąjungų centro – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) tinklalapį. Centro darbuotojų sąraše - tik 10 asmenų. Sakau „tik“, nes LPSK skelbiasi turinti 26 narius- šakas ( tarp jų - ir švietimo profsąjungas). Jeigu dar labiau įsigilinsime į šį sąrašą, tai suprasime, kad profsąjunginį darbą geriausiu atveju dirba tik 5 darbuotojai,- kitus galima pavadinti pagalbiniu personalu. Sąraše nėra net pirmininko pavaduotojo, specialisto socialiniams ir ekonominiams reikalams.

Su tokiomis pajėgomis LPSK negali kurti įvykių, perspektyvinių planų ir juos įgyvendinti. Todėl pagrindine profsąjungų centro funkcija ir lieka tik komentuoti įvykius. Todėl ir mažėja narių.

PN. Bet yra ir daugiau centrų arba besivadinančių centrais, „respublikinėmis“ profsąjungomis. Ką pasakytumėte apie juos?

A.B. Apie kitus centrus ir šakas šiuo atveju kalbėti neverta.

PN.Profesinių sąjungų reitingai juk nekrenta. Jie – retrospektyviai pasidairius – net po truputį kyla.

AB. Reitingai neturėtų mūsų per daug guosti. Jie nekrenta ir dėl daugelio kitų priežasčių. Daugumos žmonių gyvenimas negerėja, žemiau skurdo ribos gyvenančių šalies gyventojų nemažėja, o pagarba darbuotojui tapo deficitu. Pradedama vis labiau suprasti, kad darbuotojui niekas nepadės, išskyrus profesines sąjungas.

Didelę įtaką reitingams daro ir Europos šalyse dirbusių žmonių pasisakymai apie profesines sąjungas bei jų būtinumą.

Dabar ypač palankios sąlygos profesinėms sąjungoms padidinti narių skaičių, tačiau reikia dirbti ne popierinį darbą, o aktyviai, akis į akį, bendrauti su žmonėmis, juos šviesti ir informuoti.

PN. Dabar susitelkime prie Jums geriausiai pažįstamos veiklos - švietimo profsąjungų. Aptarkime 2015 gruodžio ir 2016 m. pradžios streikus, jų mastus, dalyvių aktyvumą, rezultatus. Per dviejų savaičių streiką iškovotas vidutiniškai 3,5 proc. atlyginimų padidėjimas šiemet, pažadas panaikinti "žirkles" ir galimybė toliau tęsti derybas dėl šakos kolektyvinės sutarties. Jūsų požiūriu, tai - daug ar mažai?

A.B. Vertindamas streikais pasiektus rezultatus, pritariu Eugenijaus Jesino (Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko – red.) išsakytai išvadai padėkos žodyje streikavusiems Žemaitijos pedagogams ir švietimo sistemos darbuotojams. „Mažas laimėjimas, bet vis tiek šioks toks,“- tiksliau streiko pasiekimų neapibūdinsi. Galima tik pridurti, kad padėka atrodo apgalvota ir tikrai nuoširdi.

Taip kalba su savo žmonėmis lyderis, kuriuo vadovaujamos profesinės sąjungos streike dalyvavo didžiausias būrys pedagogų ir švietimo sistemos darbuotojų. Žemaitijos profesinės sąjungos buvo vieningos ir priešinantis vietiniams savivaldybių pareigūnams, ir atskirų švietimo įstaigų vadovybei.

Na, o kitos profesinės sąjungos lyderis Andrius Jurgelevičius (Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas – red.) jau pačiame padėkos pavadinime pradeda pūstis: „Dėkojame visiems streikavusiems, kartu mes pasiekėme labai daug“.

Bandome sužinoti, kiek yra „labai daug“. Deja, šios profsąjungos nariams teko skaityti tik tokį biurokratinio stiliaus frazių rinkinį:

„Tikimės, kad savo darbo sąlygų pagerėjimą ir užmokesčio kėlimą netrukus pajus visi mokytojai, o švietimo sistema bus reformuojama iš esmės, užtikrinant jos kokybišką funkcionavimą. Švietimas yra šalies prioritetas ir mes tai nuolat ginsime! Tai tik pradžia, mūsų laukia daug iššūkių bei darbų ir tikimės, kad juos visus atliksime kartu.“

„Labai daug“ (pasiekimų) turinį tokiu pačiu biurokratinių deklaracijų stiliumi p. A.Jurgelevičius plėtoja jo vadovaujamos profsąjungos tinklalapyje, straipsnyje „Pedagogų streikas: pasiekimai, kurių nemato sėdintys krūmuose“.

Skaitant šį straipsnį iš tikrųjų galima pamanyti, kad visiškai netrukus švietimas klestės žengdamas į aukso amžių. Fantazijos srityje p.A.Jurgelevičius lenkia pats save:

„Dar šiemet mokinio krepšelis augs iki 1047 Eur., o nuo ateinančių metų sausio 1 d. jis sieks daugiau nei 1200 Eur. Vertinant šį aspektą, reikia prisiminti, kad kitų metų pradžioje mokinio krepšelio apskritai neliks, nes jį keis klasės krepšelis.“ Arba: „Ir jeigu algų kėlimui nuo šių metų rugsėjo 1 d. skiriama „kukli“ 8 mln. Eur suma, tai kitų metų sausio 1 d. kėlimui turės būti skirta virš 60 mln. Eur.“

Lengva pasakyti, jog nuo ateinančių metų mokinio krepšelis sieks daugiau nei 1200 Eur, kai nuo kitų metų jo apskritai neliks. Iš piršto laužtas ir teiginys, jog nuo kitų metų švietimo darbuotojų atlyginimų kėlimui turės būti skirta virš 60 mln. Eur. Niekur neradau dokumento, patvirtinančio p. pirmininko pranašystę. O kalbant apie 8 mln. nereikia imti į kabutes žodį „kukli“. Tai yra iš tikrųjų labai menka suma. Ir ta pati susideda iš dviejų dalių – 6 mln. skirti iš Švietimo ir mokslo ministerijos 2016 metų fondų. Tai reiškia, kad paimama iš tos pačios kišenės, ir pinigų švietimui nepadaugėja. Iš Vyriausybės gauta tik 2 mln. ir kaip jie ateinančiais metais skirs dar virš 60 mln. - man nesuprantama. Lieka tik pasakyti: Ponas Jurgelevičiau, Tavo partijos bičiulis Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius apsikiaulino prieš visą švietimo bendruomenę.

PN. O kas tie, kurie „sėdi krūmuose“ ir nevertina streiko pasiekimų?

A.B. Tarp kitko tai jis, susitarimo dėl streiko nutraukimo nepasirašęs LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas. O dėl „sėdėjimo krūmuose“ (atleiskite, vėl kreipsiuosi tiesiai į A.Jurgelevičių) pasakysiu:

Ne Tau, ponas .Jurgelevičiau, vertinti, kas slėpėsi ir ar nesislėpė krūmuose streiko metu, kai streiklaužystės ir slapstymosi patirtimi kaip tik pats esi nepralenkiamas. Ar jau, ponas. Audriau, užmiršai, kaip 2007 m. vasario 21 d. tūkstantinio piketo metu pasprukai įsimaišydamas į piketuojančiųjų tarpą sakydamas, kad Tau „geriau su liaudimi“, nors pats kaip LŠDPS pirmininko pavaduotojas privalėjai dalyvauti derybose su ministerijos atstovais.

Mes ir tada žinojome, kad Tu kartu su savo bendrapartiete tuometine ministre Roma Žakaitiene kūrėte planus, kaip sutrukdyti mūsų akcijoms, kad važinėjai ir susitikinėjai su kai kurių rajonų ir miestų profsąjungų aktyvu, ragindamas juos nestreikuoti.

PN. Bet streikas tuomet įvyko ir pavyko. Bičiulių socialdemokratų agitacija jam nesutrukdė.

A.B. Buvome tam pasirengę. Visi „užnugariai“ buvo apsaugoti: tų metų Seime dirbo nemažas būrys Seimo opozicinių frakcijų narių, pasirengusių palaikyti mūsų reikalavimus. Lobistinę įtaką tyliai darėme ir Vyriausybėje. Rezultatas buvo stulbinantis: švietimas – streikams padedant – gavo net 1,2 milijardo litų daugiau, o pedagogų algos per 2008 metus iš viso padidėjo 45,4 procentais.

PN. Na, bet šį kartą, 2015 metų streiko metu, A.Jurgelevičiaus vadovaujama profsąjunga jau nesislapstė krūmuose.

A.B. Ir šiame streike jo vadovaujamos Lietuvos švietimo profesinės sąjungos įtakoje esančių mokyklų dalyvavo tik saujelė. Televizija pranešė, kad net toje mokykloje, kur pats A.Jurgelevičius dirba, streikavo … vienas pedagogas, t. y. pats istoriją ten dėstantis A.Jurgelevičius. Taigi nereikia pykti ant veidrodžio, kai tavo paties veidelis... kreivas. Ir LŠDPS pirmininko A. Navicko kandžioti A.Jurgelevičiui nederėtų.

Tiesa , A.Navickas taip pat ne šventasis, - pridarė aibę klaidų (apie jas dar pakalbėsime), bet LŠDPS išvedė į streiką gana gausų organizacijų būrį. Ir gimnazija, kurioje dirba A.Navickas, streiko metu neveikė.

PN. Grįžkime prie 2015 m. streiko panoramos. Jūs jau pritarėte E.Jesino vertinimui: „Mažas laimėjimas, bet vis tiek šioks toks“...

A.B. Įvertinus streiko mastą ir dalyvių aktyvumą, iš tiesų labai džiaugtis nėra dėl ko. Vyriausybei „prispausti“, kad vykdytų reikalavimus, jėgų pakako. Deja, darau išvadą, kad streiko taktika, jo eiga nebuvo apgalvota. Kiekvienas iš lyderių į streiką žvelgė tik iš savo varpinės. Nebuvo lyderio, vienijančio visus veikti sutelktai.

Tokiu atveju profesinėms sąjungoms naudinga jėgas išdėstyti „augančia“ tvarka: pradėjus streiką nuo vienos ar keleto organizacijų vėliau plėsti iki kelių šimtų ir daugiau. Darbdaviai, matydami, kad didžiausios jėgos dar ateityje, stengsis greičiau susitarti. Šį kartą viskas vyko atvirkščiai: nuo antros savaitės streikuojančių žymiai sumažėjo. Streikui įsisiūbuojant buvo galima kelti į viešumą pareigūnų „negražius darbelius“, kurių tikrai būta. Prieš rinkimus ši priemonė suveiktų labai efektingai.

Kiek pamenu, man dirbant LŠDPS niekad neskelbėme streiko ir dėl tokių menkų reikalavimų. Tokios, kaip dabar, ir didesnės sumos švietimo labui buvo gaunamos naudojant nuoseklią lobizmo taktiką, derantis su aukščiausiais šalies vadovais, įskaitant net šalies Prezidentą.

Šį kartą streiko reikalavimai buvo per menki, neadekvatūs streikui kaip nepaprastajai protesto akcijai. Streikuota dėl menkos sumos, gauta dar mažiau – apie 40 proc.

Streikas – išskirtinė kovos forma, jis pateisinamas , jei reikia priversti valdžią ar darbdavius spręsti sudėtingas problemas, pinigine išraiška vertintinas šimtais milijonų.

Profesinėms sąjungoms streikas atsieina taip pat labai brangiai. Konflikto įtampa, valdžios ir darbdavių pasipriešinimas, kai kurių nestreikuojančių kolegų pajuokos, organizaciniai nesklandumai, kurių sunku išvengti, išvargina aktyviuosius, o kitus net ir susargdina. Kuo daugiau tokių nuostolių streikuojant, tuo sunkiau pavyks kitą kartą pakelti žmones O jeigu streikas iš viso pralaimi, dalyviai lieko nuvilti, tai kitas streikas galimas tik po keleto metų. Todėl prieš skelbiant streiką tenka atsakingai apsvarstyti ir persvarstyti visus variantus, numatyti galimas pasekmes, įskaitant ir būdus streikui nutraukti.

PN. Teigiate, kad šiuo streiku ir dabar buvo galima pasiekti didesnio rezultato. Kodėl, Jūsų nuomone, tai nepavyko?

A.B. Pirmiausia dėl vidinių nesutarimų, kurie buvo pastebimi jau pasirengimo akcijai pradžioje. Nebuvo bendrų profesinių sąjungų veiksmų skelbiant reikalavimus viešojoje erdvėje, - kiekvienas „žaidė“ ir reklamavosi atskirai. Net derėdamiesi profesinių sąjungų lyderiai neveikė kaip vieninga jėga. Televizijos kameros užfiksavo, kaip E.Jesinas ir A.Jurgelevičius, lūkuriuodami ministerijos koridoriuose prieš prasidedant vienam iš derybų raundų, „sukišę nosis“ kažką aptarinėjo, į kitus nekreipdami dėmesio. Toks vaizdas buvo užfiksuotas ne kartą.

Viešojoje erdvėje neteko matyti lyderių moterų (Ramutės Minkevičienės, Jūratės Voloskevičienės, Aldonos Kindurienės, Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas“, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos ir Krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovių – red.) dalyvavimo derybose ar jų komentarų vykstant streikui, nors jos padėjo pusę parašų po reikalavimais skelbiant streikus. Nesunku suprasti, kad kiekvienam nariui jo lyderio balsas girdimas geriausiai. Todėl dalies organizatorių atsidūrimas šešėlyje irgi negausino streiko dalyvių, netelkė profsąjungų vadovų..

PN. Yra nuomonių, kad profsąjungos iš viso neturėtų susidėti su politinėmis partijomis. Jūs, kaip pastebėjau, manote kitaip: visada buvote ir esate už politinį lobizmą, „flirtus“ su partijomis bei politikais.

A.B. Ir dabar manau, jog streikų sėkmei pasitarnavo tai, kad E.Jesino vadovaujama LŠĮPS kaip tik sėkmingai išnaudojo ryšius su su Darbo partija, išgelbėdamas profesines sąjungas nuo gėdingo pralaimėjimo. Neabejoju, kad tie 6 mln. Eur. gauti E.Jesino dėka .Tačiau, kaip matome, vienos partijos pagalba nepakankama, nors Darbo partija ir turi valdžioje kelis aukštus postus.

Kiti lyderiai lobistinio darbo nedirbo. A.Jurgelevičius, būdamas Elektrėnų savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komiteto pirmininkas ir Socialdemokratų partijos narys, galėjo daug daugiau nuveikti net ir Vyriausybėje nei E.Jesinas ministerijoje.

Neišnaudota opozicinių partijų galima parama, kurios, ypač prieš rinkimus, tikrai būtų palaikiusios pedagogus. Tuo tarpu neteko girdėti nė vieno jų lyderio pasisakymo švietimo sistemos darbuotojų labui. Taip pat ir iš Tėvų forumo atstovo nebuvo galima suprasti, ar jis pritaria, ar nepritaria profesinės sąjungų reikalavimams.

PN. Kaip matome, profesinės sąjungos taip ir liko susiskaldžiusios, neretai tarpusavy konfrontuojančios. Jūsų įpėdiniui Andriui Navickui, vykdančiam LŠDPS suvažiavimo nutarimą, taip ir nepavyko sulaukti teigiamo atgarsio į jo pirmuosius žygius su siūlymais vienytis ar bent koordinuoti veiksmus. Juk naujo pirmininko pastangos buvo nuoseklios ir nuoširdžios ar ne?

A.B. Suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl profesinių sąjungų vienybės, ir jos iniciatoriumi buvo Andrius Navickas. Neslėpsiu, malonu buvo matyti, kad tik ką išrinktas LŠDPS pirmininkas imasi tikrai svarbios misijos, ir tada, aš manau, jis nuoširdžiai tikėjo sėkme. Apie profesinių sąjungų būtinumą vienytis Andrius kalba visur, kur tik įmanoma.

Tačiau kalbėti ir daryti yra ne tas pat. Keturios švietimo profesinės sąjungos įsteigė Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinių sąjungų centrą (LŠSDPS centras), kuriuo vaidmuo švietimo bendruomenės gyvenime buvo tikrai vaisingas. Tai jų vienybės dėka 2008 metais laimėta švietimui ir šalies pedagogams bei švietimo sistemos darbuotojams milijardinė suma.

Centrą sudarė keturios profesinės sąjungos. Kur jos dabar, kodėl LŠDPS liko viena? Ogi todėl, kad naujasis pirmininkas nepanoro dirbti su kitomis profesinėmis sąjungomis, kai kurias net spaudė, kad jos stotų į LŠDPS. Kam patiks, kai norima panaikinti profesinę sąjungą, kuriai tu vadovauji?

Gal iš Zarasų susivienijimo pirmininko posto pakilęs į LŠDPS vadovus Andrius iš tiesų pasijuto labai reikšmingas ir didelis? O juk profesinių sąjungų hierarchijoje yra kitaip: kuo ant aukštesnio laiptelio stovi, tuo mažesnis privalai būti savo nariams ir kolegoms. Ir tik su darbdaviais ir valdžios atstovais privalai kautis kaip liūtas.

PN. Keturioms profsąjungoms nutarus baigti streiką ir kovo 3 d. pasirašant su valdžia "taikos sutartį" LŠDPS vadovas susitarimo nepasirašė. Pareikšta, kad toks rezultatas žemina mokytojus. Kaip Jūs vertintumėte tokį A.Navicko "separatizmą"?

A.B. Neapgalvotais veiksmais daug nelaimėsi. Jeigu pasirašei po reikalavimais, tai eik iki galo. Pašokinėjai, apšaukei keturių profesinių sąjungų vadovus, o kaip dirbsi su jais ateityje ir įgyvendinsi vienytojo misiją?

„Pasiektas susitarimas žemina mokytojus“. „Jaučiamės išduoti profesinių sąjungų vadovų. Todėl LŠDPS siekia ir sieks, kad Lietuvoje veiktų viena stipri švietimo profsąjunga, kitaip pasiekti rezultato neįmanoma“, - savo atsisakymą pasirašyti motyvavo A.Navickas. Bet tai - tik skambus žodžiai, išsakyti žmogaus, kuris niekaip negali suvaldyti savo ego. Niekas nedraudė, - LŠDPS galėjo ir toliau streikuoti, bet kažkodėl jau kitą dieną streiką nutraukė.

Pirmininke Navickai, ne tragedija, jeigu ir prisipažinsi šioje situacijoje esantis bejėgis!

Kai dėl kovo 3 d. pasirašyto susitarimo su valdžia, manau, jis buvo pasirašytas laiku, nes streiko perspektyva jau buvo miglota.

Šioje situacijoje užsipulti Švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę tikrai nevertėjo. Ji ir E.Jesinas profesines sąjungas išgelbėjo nuo gėdingo fiasko. Juk A. Pitrėnienė, dar būdama Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininke, nemažai padarė švietimo labui.

O vertinant visą ligšiolinę LŠDPS pirmininko veiklą, susidaro įspūdis, kad A.Navickas daugiau kalba negu daro. Ir dar: dirbant kartu su kitais, siekiant bendrų tikslų, derėtų dažniau nutylėti, užuot erzinus kitus.

PN. Ką linkėtumėte visoms šalies profesinėms sąjungoms?

A.B. Kompetencijos visuose profsąjungų veiklos baruose. Žinoma, derėtų palinkėti vienybės...

PN. Norite pasakyti, kad viltys suvienyti švietimo profsąjungas jau žlugusios?

A.B. Objektyvi realybė jų teikia nedaug. Nors... kaip tik  su Jumis aptariant streikų įspūdžius, brendo man pačiam netikėta mintis: o juk kaip tik E. Jesinas su savo komanda galėtų imtis švietimo profesinių sąjungų vienijimo! Derybose bei streikuojant Žemaičiai ir jų vadovas vėl parodė nuo seno išsaugotą išskirtinį sugebėjimą nuosekliai bei tikslingai veikti ir daryti įtaką kitoms profsąjungoms.


Kitiems kolegoms, su kuriais ne vienus metus kartu siekėme bendrų tikslų, linkiu sėkmės juos įgyvendinant, o mano čia išsakytas pastabas priimti tik kaip geranoriškas.


Kalbėjosi Juozas Steponas



Komentarai (7)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink