gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Naujienos

DARBO SANTYKIUOSE — PREZERVATYVO PRINCIPAS?

2016-04-20

Žinomas politinis veikėjas ir publicistas Vitalijus Balkus, atsiliepdamas į diskusijas, susijusias su šiuo metu Seime svarstomu Socialinio modelio įstatymų paketu, išplatino straipsnį „Prezervatyvo principas darbo santykiuose“, kuriame nagrinėja Lietuvoje realiai egzistuojančią darbdavio- darbuotojo teisinių bei socialinių santykių anatomiją.

Samdomo darbo santykių esmė paprasta: darbdavys perka darbo jėgos paslaugą iš darbuotojo ... Darbuotojas gauna atlygį jau suteikęs darbo jėgos paslaugą, t. y., kol jam neišmokėtas atlygis, jis tampa darbdavio kreditoriumi.

Tačiau realybėje, pabrėžia autorius, kaip tik kredito gavėjo pareigą atsiskaityti darbdaviai moka puikiai pamiršti.



Prezervatyvo principas darbo santykiuose



Štai atėjo mums visiems dovanų metas. Ir opozicijos liberalai, ir valdžioje esantys „kairieji socialdemokratai“ skuba padovanoti mums naujus ir „labai modernius“ Darbo kodekso pakeitimus. Maža to, rimtų esminių prieštaravimų neišgirstame ir iš oficiozinių profsąjungų. Na, kaip tu paprieštarausi, jei rinkimai artėja ir gražios vietos socialdemokratų partijos rinkimų sąraše jau, matyt, paruoštos.

Todėl iš karto pamirškime viešoje erdvėje vykstantį nuobodų susistumdymą tarp iš esmės pritariančių liberaliems darbo santykiams ir pakalbėkime apie tai, kaip tie santykiai atrodo iš arti.



Darbuotojas – prasčiausiai apsaugotas darbdavio kreditorius


Esminė klaida manyti, kad samdant darbuotoją darbdavys jam suteikia didžią malonę. O ir darbuotojas, ateidamas dirbti, neturi manyti esą jis atlieka žygdarbį. Samdomo darbo santykių esmė paprasta – darbdavys perka darbo jėgos paslaugą iš darbuotojo, sutartomis sąlygomis už ją atsiskaitydamas, taip pat laikomasi tarpusavio susitarimo.

Maža to, darbuotojas gauna atlygį jau suteikęs darbo jėgos paslaugą, t. y. kol jam neišmokėtas atlygis, jis tampa darbdavio kreditoriumi. Taip, gerbiamieji, ne tarnu, ne baudžiauninku, ne darbo prievolės atlikėju, o būtent – kreditoriumi, kurio teisės turi būti tinkamai apsaugotos. Iš esmės galima būtų ir užbaigti straipsnį šiais žodžiais, tačiau realybėje būtent kredito gavėjo pareigą atsiskaityti darbdaviai moka puikiai pamiršti. O ir įstatymai iškelia kitus kreditorius aukščiau darbu kredituojančio darbuotojo.

Įmonės bankroto atveju nespėto išslapstyti turto likučiai pirmiausiai atitenka valstybei bei bankams ir tik po to, kas liko (jei liko), išdalinama algų negavusiems darbuotojams. Nepaisant to, darbuotojas iki paskutinės įmonės gyvavimo dienos yra įpareigotas ir toliau teikti kreditą savo darbu. Net tuomet, kai bankai nebeskolina grimztančiai įmonei nė skatiko, net tuomet, kai valstybė uždeda leteną ant visų sąskaitų, o antstoliai aprašo turtą, ir net tuomet, kai įmonės savininkai dingsta kaip į vandenį.

Be abejo, jei kantriai lauki ir galiausiai sulauki bankroto, gali tikėtis visų atsiskaitymų ir kompensacijų, jei ne iš darbdavio, tai iš valstybės. Tik štai, kaip kantriai laukti, pvz., prekybos centro darbuotojai to laiko, kai valgyti norisi, o jai nežinia kiek teks kabėti būsenoje „nei paleista, nei pakarta“? Atleisti iki bankroto procedūros pradžios niekas neskuba, o kada bus tas bankrotas – nežinia. Štai ir eina žmonės į gatvę rašydami pareiškimus „savo noru“, kad tik greičiau galėtų imtis naujo apmokamo darbo. Beje, tokį vaizdą regėjau savo akimis sugriuvus parduotuvių tinklui „Fresh Market“, kuomet iš kelių šimtų darbuotojų savo teisėtų kompensacijų sulaukė vienetai. Tiksliau, jie ne šiaip „sulaukė“, o iki tol iškentėjo milžinišką spaudimą išeiti patiems, kuomet buvo sakoma „arba išeinate ir net (!) gaunate atostoginius, arba nieko negausite”. Ir toks atvejis Lietuvoje ne vienintelis.


Vienkartinio darbuotojo principas


Jei stambūs verslininkai vienu balsu tvirtina, kad iki šiol buvęs darbo santykių reglamentavimas jiems per prastas ir esą jie negali operatyviai valdyti darbo jėgos įmonėse, tai vis kyla klausimas, kodėl jie neteigia, kad būtinybė grąžinti paskolas bankams (net jei to labai nesinori) taip pat trukdo „valdyti finansinius srautus“? O kaip galima „operatyviai“ apsirūpinti darbuotojais, iliustruoja štai šita vos vakar man papasakota tikra istorija.

Stambioje gamybinėje įmonėje, kurios savininkas yra dažnas svečias TV laidose (pavardė aut. žinoma), prireikė darbininkų. Daug mokėti nesinori, o štai našumo reikia didžiausio. Ir čia tokiems darbdaviams net jų pačių „sovietiniu“ vadinamas kodeksas pasiūlo išeitį – priimti žmones bandomajam laikotarpiui už minimalų atlygį.

Toliau pradeda veikti ištobulinta „motyvacijos“ sistema. Žmogus nuolatos giriamas, ir jis iš tikro dirba prie galimybių ribos, visiškai pagrįstai suprasdamas, kad šioje įmonėje jis liks ilgam. Tik štai, po 3 mėnesių visi priimtieji atleidžiami. Tačiau šioji istorija tuo nesibaigė, nes atleidžiamiems buvo pažadėta: „jei prireiks, paskambinsim“, ir kai vėl prireikė „vienkartinių“ darbuotojų, atsirado tokių, kurie pakartotinai pakviesti vėl atkartojo tą pačią seką ir vėl buvo atleisti kaip „netikę“. Sakysite, - patys kalti? Iš dalies taip, tačiau retas, ypač jaunas žmogus, ateidamas į TV „eksperto“ įmonę, supranta, kad paveikslėlis ekrane gali stipriai skirtis nuo to, ką jam teks patirti. Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad jokie įstatymai šioje istorijoje nėra pažeisti.

Dar įžūliau elgiasi „feniksų“ – trumpalaikiam darbui (dažniausiai vienam projektui) sukurtų įmonių savininkai. Vėlgi – įvykis iš gyvenimo. Bankrutavus stambiai transporto įmonei ir darbuotojams likus gatvėje (kai kas net reise tuo metu buvo), vairuotojas atėjo į Darbo biržą, kuri pasiūlė dalyvauti programoje. Pagal ją žmogus įsipareigoja įsidarbinti siūlomoje įmonėje, o mainais Darbo birža darbdaviui kompensuoja dalį atlyginimo išlaidų. Tiesa, išeiti iš darbo darbuotojas kurį laiką neturi teisės. Ir kokia gi buvo žmogaus nuostaba, kuomet paaiškėjo, kad toji įmonė priklausė jau jam žinomiems ir visai neseniai kaip į vandenį dingusiems savininkams, ankstesnę darbovietę palikusiems fiktyviam direktoriui. Ir atsisakyti sunku, nes Darbo biržoje atvirai sako: „nesutiksi – bus prastai“ (įvykis vyko viename nedideliame miestelyje), ir sutikti negali, nes puikiai žinai apie tragiškai prastas iki tol buvusias darbo sąlygas.

Svarbiausia, kad sutramdyti „feniksus“, kuriuose „vienkartiniais“ tampa visi įmonės darbuotojai, beveik nėra jokių galimybių. Tyčinio bankroto bylų Lietuvoje keliama vos keletas (kartais - nė vienos per metus), jų nagrinėjimo trukmė ilga, o ir dažniausiai įkliūna tik bankus bandantys apmauti sukčiai. O štai statybų sektoriuje karaliauja verslininkai, kurie tiesiog apsistatę „feniksais“ ir nieko nebijo, nes teisėtam nepavykusių projektų skandinimui užtikrinti dirba ištisos juristų komandos.

Tai, ką matome, nėra vien Lietuvoje pasitaikantys faktai. JAV toks darbdavio elgesys darbuotojo atžvilgiu buvo taikliai ir chuliganiškai pavadintas Condom principle (prezervatyvo principas), kur darbuotojas darbdavio akyse prilygsta būtent šiai vienkartinei kontracepcijos priemonei.



Padaryk iš darbuotojo skolininką


Kartais darbdaviui kaip tik reikia „pririšti“ nebrangų, paklusnų ir patogų darbuotoją, ir štai čia prasideda kitoks žaidimas. Naujajame Darbo kodekse jau teisiškai įsigalios nuostata, pagal kurią darbuotojas gali būti priverstas išėjęs iš darbo laikytis „nekonkurencijos“ principo. T.y. net 2 metus jis negalės kitoje įmonėje dirbti analogiško darbo, kurį dirbo prieš išeidamas. Iš karto pamirškime siūlomą kompensavimo mechanizmą, nes mes puikiai suprantame, kad jei kompensacijos ir bus mokamos, tai lygiai tiek ilgai, kol buvęs darbuotojas kels realų pavojų. O žinant, kad didžioji dalis darbo sutarčių surašyta „minimumui“, kompensacijos bus niekinės.

Be to, jau dabar kai kurios stambios ir labai teigiamai save pristatančios įmonės ir bankai sukūrė tokias darbo sąlygas, kad neskausmingas išėjimas savo noru galimas nebent išnešant kojomis į priekį.

Schema įžūliai paprasta – paversti darbuotoją amžinu skolininku. Vienas labai žinomas bankas (ir ne jis vienas) darė taip: darbuotojai, visiškai atitinkantys darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus, priimami į darbą. Ir pačią pirmą dieną juos išsiunčia mokytis. Sakysite, - kas čia blogo? Ogi tai, kad tas „mokslas“ – kaip pildyti įmonės blankus - ir yra mokamas. Ir jei tu išeini iš darbo ankščiau nei po pusės metų, būk geras sumokėk 3000 litų (tuomet dar buvo litai) už „vertingas“ žinias. Priminsiu, kad kalbama apie banką, kur darbuotojai jau į darbą priimami atitinkantys visus kvalifikacinius reikalavimus. Nesibaigus pirmam terminui, darbuotojas jau siunčiamas „mokytis“ bendravimo meno psichologijos kursuose ( įsipareigojimas – virš 5000 litų), kuriuos ten buvusieji apibūdino taip: „atėjo kažkoks vyrukas ir sudėjo parašus ant „mokslo“ baigimo dokumento“. Taigi kursai niekiniai, tačiau skola išėjus iš darbo būtų reali. Maža to, jei atsirasdavo norinčių išvengti „mokslų“, tai jų gyvenimą paversti pragaru buvo vieni juokai, nes naujus „mokslus“ siūlydavo nepasibaigus senos „skolos“ terminui, tad arba susimoki ir išeini, arba kentėk mėnesį priekabes, patyčias ir nuolatinį grasinimą „išmesti su vilko bilietu“. Ir vėl gi – jokie įstatymai čia nepažeidžiami, nes įrodyti, kad „mokymai“ yra gryna fikcija, labai sudėtinga.



Juk tai – susitarimo reikalas“


Dar vienas darbo santykių liberalizavimo šalininkų pamėgtas argumentas, esą yra plačios galimybės darbuotojui susitarti su darbdaviu. Taip, teoriškai jos yra, jei mūsų piliečiai turėtų bent jau pradines teisines žinias. Maža to, kai kurių norminių aktų, tiesiogiai turinčių įtakos, pvz., darbo sąlygoms, jūs tiesiog nesurasite. Kalbu, pvz., apie įvairius įsakymus, reglamentuojančius reikalavimus darbo vietos įrengimui, ir panašius teisės aktus. Realus pavyzdys: žiemą ceche temperatūra yra -5, vasarą - +35, ir, būkite mieli, dirbkite.

Dokumentai, be abejo, egzistuoja, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kaip paprastas darbininkas be teisininko pagalbos juos visus gali susirasti.

Teisinis neraštingumas ne tik niekur neišnyksta, tačiau ir skatinamas. Teoriškai labai praverstų profesinių sąjungų indėlis į švietimą, tačiau praktiškai profesinė sąjunga įmonėje gali susikurti arba idealistų ir nebijančių likti be darbo žmonių dėka, arba būti sukurta kaip „kišeninė“ darbdavio organizacija, pvz., darbuotojams nenaudingai kolektyvinei sutarčiai suderinti.

Neapsigina ne tik darbininkai, tačiau, kaip mes matome, nuo savivalės kenčia ir medikai, ir pedagogai, ir net įmonių žemesnės-vidutinės grandies vadovai. Pastarieji taip pat dažnai turi darbo sutartis surašytas „minimumui“, nes sąlyga būna paprasta – pasirašai sutartį tokią, kokią pateikiame, arba niekuomet netapsi, pvz., pamainos viršininku. Atrodo, lyg kompromisas, o iš tikro – atviras šantažas.

Taigi esant tokiai padėčiai visiškai panaikinti valstybės kontroliuojančias funkcijas yra tolygu visų darbo santykių įstūmimui į XIX a. būseną. O juk to siekiama „liberalizuojant“ darbo santykius.


Vitalijus Balkus

Asociacija “Nacionalinis interesas

2016 04 15



Vitalijus Balkus 2012 m. renginyje Vinco Kudirkos aikštėje „Konstitucija be dekoracijų“ - kadras iš video įrašo

 



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink