gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Naujienos

TIKĖJIMAS PROFSĄJUNGOMIS APKARTINTAS NUOSKAUDŲ

2016-06-14

Neseniai PN paskelbė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Raseinių rajono susivienijimo kreipimąsi į visus šalies švietimo profesinių sąjungų vadovus, kuriuo raginama švietimo darbuotojams atstovaujančias profsąjungas jungtis į vieną organizaciją. Šiame gegužės 19 d. ataskaitinėje rinkimų konferencijoje priimtame ir naujos pirmininkės Linos Stulgienės pasirašytame kreipimesi į keturias švietimo profsąjungas joms metamas savotiškas iššūkis,- pareiškiama, jog LŠDPS Raseinių rajono susivienijimas tikrai jungtųsi prie tų profesinių sąjungų, kurios bendrame suvažiavime nutartų tapti viena organizacija.

Vienas iš šio pareiškimo iniciatorių ir aktyvių jo propaguotojų Vytautas Bulotas, šešerius metus vadovavęs Rasienių susivienijimui, gegužės 19 dienos konferencijoje pirmininko rinkimuose nedalyvavo. "Tikroji nekandidatavimo priežastis – susiklosčiusios aplinkybės, - aiškina profsąjungų aktyvistas. - Nuo 2014 metų lapkričio mėn. nebesu švietimo darbuotojas, todėl balotiruotis dar vienai kadencijai net ir negalėjau. Kita vertus, esu ne visai geras pavyzdys kitiems profsąjungiečiams, nes dėl savo aktyvios profsąjunginės veiklos esu praradęs darbą".

Apie raseiniškių, konkrečiai - jų lyderio V.Buloto ilgametę kovą prieš rajono valdžios savivalę nemaža rašė ir PN (ž., pvz., 2012 m. publikaciją "Savivaliaujantis meras nuvainikuotas").

Tad ir šį kartą apie dramatiškos kovos pamokas (beje, ir nesulauktą pagalbą, kurios tikėjosi iš dabartinių LŠDPS vadovų), apie savo šešerių metų patirtį veikiant profsąjungose V.Bulotas panoro išsamiau pakalbėti PN puslapiuose.



Interviu su Vytautu Bulotu,
buvusiu ilgamečiu LŠDPS Raseinių rajono susivienijimo vadovu



Kaip vertinate profesinių sąjungų judėjimą Lietuvoje?

Viename straipsnyje filosofas Krescencijus Stoškus rašė: “Visuomenei nepavyko įsisąmoninti, kad demokratija paprastai nedovanojama, bet atkariaujama. Įstatymais įvedamos tik demokratijos prielaidos, o tai, kuo jos tampa, priklauso tik nuo žmonių valios užtikrinti savo teises.“

Profesinės sąjungos – tai galimybė ir mechanizmas tą valią išreikšti. Tai realios demokratijos valstybėje požymis, jos lygio atspindys. Tačiau, kad suvoktume tikrą profsąjunginio judėjimo svarbą, reikalingas ir tam tikras visuomenės sąmoningumo lygis. O jis Lietuvoje yra toks, koks yra: žmonės dar gana įtariai žiūri į profsąjungas, turi daugybę paruoštų stereotipinių pasiteisinimų, kodėl geriau joms nepriklausyti. Pvz., laukti kol (labai populiarus aktyvumo nuraminimo būdas) ateis gera valdžia, kol praeis „jaunos“ demokratijos etapas ar kol apskritai viskas susitvarkys savaime.

Visa tai atsispindi narystėje, kuri, palyginus su Vakarų šalimis, Lietuvoje yra dar vis labai maža. Nepaisant to, matomas ir kitoks visuomenės požiūris, - dalis žmonių jau supranta, kad tik jie patys savo aktyvumu, savo valios išreiškimu gali pasiekti norimu rezultatų. Prie to po truputį augančio sąmoningumo, matyt, nemažai prisideda ir tautiečių tiesioginis patyrimas pagyvenus Skandinavijos ar kitose demokratiškose vakarų šalyse.

Žodžiu, profesinių sąjungų judėjimas atspindi demokratijos lygį valstybėje, žmonių valios užtikrinti savo teises galimybes, tikrąsias darbuotojų atstovų galias.

Deja, Lietuvoje tos galios nėra didelės. Akivaizdu, jas reikia didinti, tačiau, atrodo, kad nelabai kas to siekia. Turiu mintyje tai, kad profsąjunginiai judėjimai beveik „nejuda“ savo galios didinimo, t.y. narystės plėtros, linkme. Nesimato visuomenės ugdymo darbo, per mažai straipsnių žiniasklaidoje, nematyti rimtų leidinių, nėra profsąjungų nacionalinių centrų skyrių rajonuose, neorganizuojami susitikimai su gyventojais...

Beje, buvo puiki proga tą efektyviai daryti – stambaus verslo atstovų remiamas ir kurpiamas socialinis modelis, koreguojamas darbo kodeksas ir tik kelios protesto akcijos Vilniuje...? Gal reikėtų rimtos reklaminės kampanijos... O čia kita problema: mažoje šalyje per daug mažų profsąjungų, per daug nacionalinių centrų, kas taip pat galios nepadidina.



Švietimo sistemoje nemažai profesinių sąjungų. Kaip manote, ar realu, kad jos kada nors susivienys?


Taip, švietimo sistemoje, ta pati problema, gal net kiek ryškesnė nei kitur: daug profsąjungų, daug lyderių, bet mažai naudos švietimo darbuotojams. Aiškiausias pavyzdys – praėję streikai... Jei kada nors vėl prireiks pasinaudoti stipriausiu darbuotojų ginklu - streikais, ar bepavyks sutelkti žmones dėl tokių menkų rezultatų? O valdžios atstovai, žinoma, tai supranta ir tuo naudosis.

Vienintelis kelias sustiprinti galias, mano manymu, tai - vienijimasis.

Ar realu, kad švietimo profsąjungos kada nors susivienys? Taip, realu, tik siekti tos vienybės reikėtų kiek kitaip, nei tai buvo daroma iki šiol. Reikia liautis galvoti, kad suvienyti gali tik profsąjungų vadovai arba kad tą darbą galima tik jiems patikėti. Reikia pagaliau aiškiai suvokti ir pasakyti, kad nė vienos švietimo profsąjungos vadovas vienytis iš tikrųjų nenori, nes jiems tai nenaudinga ir pražūtinga kaip vadovams. Jie tik pučia miglą, kad atseit kiti, bet ne jie (visi vienodai tą patį aiškina savo nariams) nenori vienybės.

Aš suprantu, kad siūlau profsąjungų nariams kiek nepatogų dalyką - tarsi nepasitikėti savo autoritetais. O kad ir taip, nes pagaliau atėjo laikas sugebėti pareikalauti ir iš savų lyderių atsakomybės ir įpareigoti juos elgtis taip, kad būtų pateisinti bendruomenės lūkesčiai.

Žodžiu, visų profsąjungų nariai turi daryti spaudimą savo vadovams ir reikalauti vienijimosi, net jei tai reikštų patiems vadovams pareigų bei atlyginimų (tikrai didesni už vidutinį mokytojo atl.) praradimą.

Kaip lprosąjungos.lt neseniai rašė, Raseinių susivienijimas jau ėmėsi tam tikro spaudimo veiksmo, nutaręs jungtis prie bet kurių dviejų, besijungiančių į vieną juridinį vienetą, profsąjungų. Taip pat raseiniškiai aiškiai pareiškė, kad nustojo tikėti pasakomis apie kitus blogiečius ir nemato skirtumo tarp atskirų švietimo profsąjungų keliamų tikslų ir siekių.

Na, o koks yra mūsų profsąjungos, LŠDPS pirmininko A.Navicko indėlis į vienijimosi procesą, nes dar 2012 metų suvažiavime LŠDPS buvo išsikėlusi uždavinį suvienyti švietimo profsąjungas? O kad indėlio įvertinimas būtų tikslesnis, reiktų pasitelkti ištrauką iš Profsąjungų naujienų.

Išrinktasis pirmininkas padėkojo pirmininkui už pamokas. Jis teigė, jog noru vadovauti LŠDPS netrykštąs, bet sutikęs dėl to, kad situacija organizacijoje nėra lengva ir „taip reikalinga yra jai“. „Mūsų pagrindinis tikslas, prioritetas, strategija ir uždavinys, ko laukia visa švietimo bendruomenė, yra nebesiskaldymas, o profsąjungų vienijimasis, - kalbėjo vos prieš kelias dienas trisdešimt penkerių metų gimtadienį atšventęs A. Navickas. - Tikiuosi, kad vienijantis gal neteks užsibūti šiame poste, kurio nelabai ir noriu. Manau, kad ne postai yra svarbu, o vienybė.

Šia intencija vėliau buvo pristatyta ir suvažiavimo vieningai priimta rezoliucija - kvietimas visoms šveitimo sferos profsąjungoms vienytis.

Na, gal nereikėjo sujungti ir prioritetą, ir pagrindinį tikslą, ir strategiją, ir uždavinį į viena, į vienybės siekio įgyvendinimą. Nes tuomet išeina, kad iš vis nieko nėra padaryta, net ir pakankamai netrumpai pabuvus šiame poste.

O baigiantis streikams A.Navicko pareiškimai kaltinant kitas profsąjungas išdavyste suvažiavimo idėją galutinai sužlugdė. Neįsivaizduoju, kaip dabar LŠDPS pirmininkas galėtų toliau siekti vienybės ir apskritai - sėsti prie apskritojo stalo su kitais profsąjungų vadovais. Belieka konstatuoti, jog per beveik ketverius metus "pagrindinis tikslas, prioritetas, strategija ir uždavinys" neįgyvendinti.

Logiška būtų pagalvoti ir apie atsakomybę.



Dvi kadencijas buvote LŠDPS Raseinių susivienijimo pirmininku, trečiai nesibalotiravote. Kodėl? Ar nusivylėte, ar tiesiog taip aplinkybė susiklostė?


Tikrai nenusivyliau, nes bet kokios problemos, iššūkiai ar nepatogumai yra naudingi žmogui, jo asmenybės tobulėjimo prasme. Ypač naudinga ta veikla, kuri yra daroma dėl kitų žmonių.

Manau, kad man pavyko kai ką gero dėl kitų padaryti. Sprendžiu iš to, kad vis dar sutinku žmonių, kurie man padėkoja. Geras jausmas.

Žinoma, per tuos šešerius metus jausmų būta visokių, bet sunkią minutę padėdavo vertybinis tos veiklos pagrindimas, suvokimas, dėl ko tu tai darai.

O beje, ne visiems pasiseka ar pasitaiko gyvenime tokia proga, galimybė padėti kitiems, kas, kaip minėjau, daro didelę įtaką žmogaus vidinei brandai, sąmoningumo, patirties augimui. Už šią galimybę norėčiau padėkoti buvusiam ilgamečiui LŠDPS vadovui Aleksui Bružui, - jį laikau vienu iš įtakingiausių savo mokytojų, koriuos kada nors turėjau.

Taip, tikroji nekandidatavimo priežastis – susiklosčiusios aplinkybės. Nuo 2014 metų lapkričio mėn. nebesu švietimo darbuotojas, todėl balotiruotis dar vienai kadencijai net ir negalėjau. Kita vertus, esu ne visai geras pavyzdys kitiems profsąjungiečiams, nes dėl savo aktyvios profsąjunginės veiklos esu praradęs darbą.

Kaip žinoma, aktyvūs profesinių organizacijų, susivienijimų lyderiai gana dažnai patenka į didesnės rizikos lauką. Vietinės profesinės sąjungos patiria didesnį spaudimą ir visokias įtakas iš nepatenkintų darbdavių, savivaldybės veikėjų, todėl joms, jų lyderiams, būtina suteikti visokeriopą pagalbą (ne tik teisinę), o ištikus konfliktinei situacijai - reikalinga nedelsiant „gesinti gaisrus“. Deja, man tokia pagalba nebuvo suteikta, nors tuomet prašiau, kad vadovybė apsilankytų ir įsikištų į konfliktinę situaciją.

Nežinau, kodėl nebuvo reaguota. Gal tuomet buvo svarbiau rengtis būsimam streikui, o gal buvo nuspręsta, kad Raseiniams ir taip jau per daug resursų sunaudota. Juk Raseinių susivienijimas naudojosi profsąjungos teisinėm paslaugom net 4 bylose, o trys iš jų vien susivienijimo pirmininko gynybai nuo tuometinio mero ir jo aplinkos. Sunku pasakyti, tačiau tokios tos aplinkybės.

Manau, kad naujoji Raseinių susivienijimo pirmininkė bei visi kiti nariai ir toliau išliks tarp aktyviausių profsąjungininkų rajoninių susivienijimų veikloje.

Tik linkiu, kad vadovybė taip labai "netaupytų" pagalbos, nes tai gali pristabdyti aktyvumą. Juk sunku drąsiai ginti žmonių interesus, kai nesi garantuotas, kad pats turi tvirtą užnugarį.

Linkiu visiems vienybės ir solidarumo bei nelaukti, kol viskas savaime susitvarkys.


Kalbėjosi Juozas Steponas

Nuotrauka iš "Alio, Raseiniai"



Komentarai (1)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink