gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Naujienos

ESTIJA: DARBUOTOJŲ SAUGUMAS PAAUKOTAS „VERSLO LANKSTUMUI“

2016-07-15

Lietuvoje vykstant diskusijoms apie darbo rinkos reformą darbo santykių liberalizavimo šalininkai dažnai remiasi Estijos pavyzdžiu. Ten 2009 m., valdant premjerui Andrui Ansipui,  buvo atlikta darbo santykių reforma – priimtas  darbo sutarčių įstatymas, kuris esą lėmė gerus šalies ekonominius rodiklius.

Tiesa, oficialūs skaičiai gal ir pagerėjo (juolab kad ir krizė baigėsi), tačiau siekis į darbo rinką įvesti lankstumo ir saugumo  (flexicurity) modelį, anot mokslininkės Kairit Kall, liko  neįvykdytas. Iki reformos turėtas darbuotojų saugumas buvo paaukotas verslo lankstumui. Baltijos šalių kritinės minties platforma Locomotive.press publikuoja Talino (Estija) ir Juveskiulės (Suomija) universitetų doktorantės Kairit Kall straipsnį „Darbo sutarčių įstatymo Estijoje priėmimas: iš saugumo per lankstumą-saugumą į lankstumą“ (anglų k.). 

Siūlome susipažinti su svarbiausiais straipsnio teiginiais.


„Priimant Estijos darbo sutarčių įstatymą 2009 m. svarbiausią vaidmenį nustatant teisėkūros proceso pobūdį ir rezultatus suvaidino valstybės atstovai. Nors darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos dalyvavo trišalėse diskusijose dėl įstatymo projekto, jų įtraukimas buvo formalus ir darbuotojams neatnešė jokios apčiuopiamos naudos. Nepaisant stiprios profesinių sąjungų opozicijos, parlamente priimta tokia įstatymo versija, kuri žymiai sumažino darbuotojų apsaugą ir buvo tiesioginis perėjimas nuo saugumo prie lankstumo. Dėl naujojo įstatymo išaugo priverstinio išėjimo iš darbo tikimybė, tačiau tinkama socialinio draudimo sistema, kuri palengvintų sunkumus, susijusius su galimu nedarbu, dar nėra sukurta. Kelias į naująjį įstatymą iliustruoja iliuzinę neokorporatyvizmo prigimtį Centrinėje ir Rytų Europoje ir rodo, jog Estijos profesinės sąjungos galėtų apsvarstyti alternatyvius aktyvizmo būdus, kad jų balsas būtų išgirstas“, - straipsnio pradžioje rašo autorė.

Mokslininkė skiria tris įstatymo gimimo etapus.

(1) Pirma, socialinių reikalų ministerija pristatė naują darbo sutarčių įstatymo projektą. Jis buvo smarkiai kritikuojamas, nes projekto rengimo laikotarpiu nebuvo viešų diskusijų.

(2) Vėliau profesinės sąjungos ir darbdavių federacijos  dalyvavo derybose dėl kai kurių į lankstumą ir saugumą (flexicurity) orientuotų pokyčių.

(3) Tačiau prasidėjus ekonominei krizei Vyriausybė vienpusiškai inicijavo daugiau lankstumo suteikiančių pakeitimų, kurie buvo priimti parlamente, nepaisant profesinių sąjungų ir opozicinių partijų prieštaravimų.

Kairit Kall remiasi ekonomistės Liina Malk atlikto darbo jėgos 2007-2011 m. tyrimo duomenimis, kurie rodo, kad dėl naujojo įstatymo išaugo darbuotojų perkėlimo į kitą darbą atvejų ir išėjimo iš darbo ne savo noru tikimybė, tačiau įstatymas nepadarė jokio žymaus poveikio galimybei įsidarbinti. Be to, sumažėjo mobilumo iš darbo-į darbą tikimybė. Liina Malk daro hipotezę, kad pastarajam faktui įtaką daro dėl lankstaus įstatymo darbuotojų suvokiama rizika tapti bedarbiu ir prarasti pajamas, todėl jie yra mažiau linkę ieškoti naujo darbo.

Naujuoju įstatymu buvo siekiama, kad Estijos darbo rinka būtų mažiau reguliuojama ir suteiktų darbuotojams ir darbdaviams daugiau laisvės susitarti dėl darbo sąlygų, atitinkančių jų poreikius, - primena straipsnio autorė K. Kall. Tačiau 2012 m. atlikta apklausa rodo, kad darbdaviai visas darbo sąlygas dažniausiai nustato vienašališkai (taip teigia apie 60 proc. darbuotojų), o nereti ir atvejai, kai šios sąlygos yra net prastesnės nei minimalios nuostatos, numatytos įstatyme. Kolektyvinės sutartys, kurios galėtų suteikti papildomų garantijų darbuotojams, nėra plačiai paplitusios, o jų skaičius po 2008 m. net sumažėjo. Darbuotojų informuotumas apie darbo teises taip pat yra gana mažas, ir net jei jie pripažįsta, kad jų teisės yra pažeidžiamos, jie nelinkę ieškoti pagalbos. Dauguma darbuotojų tiesiog nieko nedaro arba išeina iš darbo, - konstatuoja atliktos apklausos autoriai, kuriais remiasi mokslininkė.

Tas pats tyrimas parodė, jog yra nemažai atvejų, kai darbuotojai teigia, kad jie iš darbo išėjo savo noru, nes darbdavys vertė juos tai daryti (taip sakė daugiau nei 10 proc. tų, kurie paliko darbą savo noru), arba jie atsistatydino, nes darbdavys nesilaikė nustatytų darbo sutarties sąlygų (apie 1/5 tų, kurie paliko darbą savo noru). Deja, šie darbuotojai neturi teisės gauti nedarbo draudimo išmokų. Taisyklės, leidžiančios gauti nedarbo draudimo išmoką Estijoje, yra gana griežtos. 2008 m. 33 proc. naujai registruotų bedarbių gavo šias išmokas, 2009 m. – 45 proc., o 2014 m. – tik 28 proc. Taip pat įstatymu buvo siekiama aktyvinti mokymosi visą gyvenimą veiklą, tačiau darbuotojų, dalyvaujančių formaliojo ir profesinio mokymo programose, dalis liko beveik tokia pati kaip ir anksčiau.

„Maždaug prieš 15 metų Deividas Ostas (David Ost yra JAV politologas profesorius – red. pastaba) teigė, kad trišalis dialogas Centrinėje ir Rytų Europoje yra simbolinis, darbuotojams neatnešantis jokios realios naudos. Taigi šis dialogas nėra panašus į Vakarų Europos stiliaus neokorporatyvizmą, kur tradiciškai darbuotojai yra įtraukiami į politikos formavimą ir turi iš to naudos.  Ši analizė parodė, kad integruotas darbo politikos formavimas nebuvo būdingas Estijai, ir tai patvirtina D. Osto teiginius apie „iliuzinio neokorporatyvizmo“ egzistavimą. Nors darbdavių ir darbuotojų atstovai gali ir net turi pateikti savo pasiūlymus, valstybės atstovai ir toliau teigia, kad jie žino, kas yra geriausia šaliai, bei dominuoja visame darbo politikos formavimo procese. Tai daroma ne tik ypatingais laikais, t.y. prasidėjus ekonominei krizei. Pirmasis teisės akto projektas buvo parengtas dar tada, kai ekonominė šalies padėtis buvo gera, ir jis vis tiek buvo rengiamas be išsamių konsultacijų, jau nekalbant apie derybas“, - išvadose teigia mokslininkė Kairit Kall.

Ji taip pat konstatuoja, jog lankstumo ir saugumo (flexicurity) modelio neįmanoma įgyvendinti šalyse, kuriose profesinės sąjungos yra silpnos ir negali apginti saugumo dalies, reikalingos tam, kad lankstumo ir saugumo garantijos veiktų. Antra vertus, ne tik Estijos, bet ir kitų Baltijos šalių vyriausybės ir toliau vengia socialinio dialogo, todėl straipsnio autorė svarsto, ar profesinėms sąjungoms nereikėtų ieškoti kitokių aktyvizmo formų, pvz., mobilizuoti ir organizuoti darbuotojus žemiausiu lygiu (at grassroots level). 

Gintarės Matulaitytės nuotr. buvusio Estijos premjero A. Ansipo trafaretas ir užrašas „Geros Jums krizės“ ant vienos iš sienų Taline.

Pagal locomotive.press

Parengė RMP



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink