gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalPRISIMINKIME EUROPOS SOCIALINĘ CHARTIJĄ

2013-03-12

Labai dažnai Lietuvoje profesinėms sąjungoms trukdoma dirbti, neleidžiama tinkamai atlikti jai deleguotų funkcijų.

„Didžiulė sėkmės dalis ginant darbuotojų teises bus garantuota, jei bent patenkinamai žinosime ir tinkamai taikysime ne tik Lietuvos Respublikos bet ir ES norminius teisės aktus. Šalia Darbo kodekso ir Profesinių sąjungų įstatymo pagrindiniu parankiniu dokumentu mums turėtų būti EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA“, - teigia Laisvosios jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Feliksas Jucius. Siūlome paskaityti, paanalizuoti jo mintis.

 

Europos socialinė chartija Lietuvoje ratifikuota 2001 m. gegužės 15 d., ji įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Tad nuo tada ji taikytina visais atvejais, kai pažeidžiamos darbuotojo ar profesinės sąjungos teisės ar teisėti interesai.

 

Chartija ir jos 1988 m. Papildomasis protokolas garantuoja (atkreipiu dėmesį - GARANTUOJA) pagrindines teises, susijusias su darbu, sveikata, aprūpinimu būstu, švietimu, socialine apsauga ir nediskriminavimu. Šias teises priimta suskirstyti į dvi kategorijas: darbo sąlygos ir socialinė sanglauda.

 

Darbo sąlygos:

Nediskriminavimas įsidarbinant, priverstinio darbo draudimas.

Deja, reikia apgailestauti, kad šios nuostatos tikrai nesilaikoma. Ir dar labiau gaila, kad nuo šių nuostatų įgyvendinimo yra nusišalinusios visų lygių profesinės sąjungos. Niekam neįdomu, kodėl esant laisvai darbo vietai nepriimamas naujas darbuotojas. Darbdavys neturi teisės šiaip sau, dėl kažkokių tik jam vienam žinomų priežasčių, nepriimti darbuotojo į darbą (kai tikrai yra laisva darbo vieta). Nesuradau nė vieno atvejo, kad dėl šios teisės būtų pakovota ar individualiai, ar kolektyviai.

Kita svarbi kategorija - priverstinio darbo draudimas. Visi kaip „apžavėti“ patikėjome ekonomistų ir valdžios atstovų pasakomis, kokie niekadėjai yra tie pašalpų gavėjai. O juk tikroji tiesa yra tame, kad valstybė, kuri negali užtikrinti normalių darbo ir pragyvenimo sąlygų, t.y. užimtumo ir oraus atlyginimo už darbą, privalo padėti gyventojams materialiai, kad bent minimaliai užtikrintų jo gyvenimo sąlygas.

 

Dar blogiau, kad profesinės sąjungos tyli ir niekas net nebando kelti „balso“ dėl to, kad minimalus darbo užmokestis į rankas turi būti apie 1040 litų, o jei tiek negauname, valstybė skirtumą privalo mokėti taip pat pašalpomis. Europos socialinės chartijos 4 straipsnio nuostata teigia: „Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinama teisė į teisingą atlyginimą už darbą, Šalys įsipareigoja: pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį“.

 

Ne balansuoti ant skurdo ribos arba gyventi žemiau skurdo ribos, bet garantuoti normalų gyvenimo lygį! Valstybės įsipareigojo tai daryti, kaip ir Lietuva, ratifikuodama šią Chartiją.

Be to, ES yra priėmusi nuostatą, kad šalies minimalus atlyginimas už darbą turi būti ne mažesnis kaip 50 procentų tos šalies vidutinio darbo užmokesčio. Tad neįgyvendinus šių nuostatų valstybei tampa pareiga mokėti pašalpas visiems, kurie gyvena tokiomis sąlygomis, kurios neatitinka šių nuostatų.

 

Todėl vietinės valdžios įsitikinimas, kad asmuo, norintis gauti pašalpą, turi už tai atidirbti, yra grubus tiek Darbo kodekso, tiek žmogaus teisių, tiek Europos socialinės chartijos pažeidimas. Pirma, jei yra darbo, tai turi būti sukurta darbo vieta, ir toje darbo vietoje turi dirbti žmogus pagal galiojančias DK normas, su juo turi būti sudaryta darbo sutartis. Antra, Lietuvos Konstitucijos 48 str. 3 dalis skelbia: „Priverstinis darbas draudžiamas“. O šio straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kada tai nelaikoma priverstiniu darbu, tačiau nuostatos, kad už pašalpą atidirbti privalu, nurodyta nėra. Tad ir šioje situacijoje valstybė ir vietos savivaldos institucijos grubiai pažeidžia žmogaus teises.


Kitos teisės, susijusios su darbo sąlygomis:

 

Profesinių sąjungų teisės, teisė į kolektyvines derybas, darbuotojų teisė į informaciją bei konsultaciją ir jų teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei darbo aplinką. Reikia pažymėti, kad pastaruoju metu kylantys konfliktai įstaigose ir įmonėse ir yra dėl to, kad jų vadovai grubiai pažeidinėja šią nuostatą.

Teisė į tinkamas darbo sąlygas ir teisingą atlyginimą, įskaitant moterų ir vyrų teisę į vienodą atlyginimą už vienodos vertės darbą;

teisė į profesinį orientavimą ir profesinį rengimą, neįgaliųjų integravimasis dirbančiųjų visuomenėje:

draudimas dirbti vaikams iki penkiolikos metų ir vaikų nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų apsauga;

su motinyste susijusios teisės;

migrantų darbuotojų lygiateisė padėtis. Dėl šios nuostatos profesinės sąjungos taip pat kažkodėl tyli. O juk turi kovoti, kad ir migrantams būtų mokama ne mažiau, kaip lietuviams. Tada darbdaviams praeitų noras kviestis svetimšalius į Lietuvą.

 

Socialinė sanglauda:

teisė į sveikatos apsaugą, teisė į socialinę apsaugą, teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą bei teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis;

vaikų ir paauglių teisė į apsaugą nuo fizinių ir moralinių pavojų;

šeimų ir jų atskirų narių teisė į teisinę, socialinę, ir ekonominę apsaugą;

migrantų darbuotojų ir jų šeimų teisė į apsaugą ir paramą;

pagyvenusių žmonių į socialinę apsaugą.

 

Europos socialinė chartija papildyta 1988 m. Papildomuoju protokolu. Šio protokolo (Protokolas Nr. 1.) 2 straipsnis: „Teisė į informaciją ir konsultaciją apie ekonominę ir finansinę būklę“. Vadovaujantis šio protokolo nuostatomis:

 

a) reikalaujama (pabrėžiu REIKALAUJAMA – aut. past.), kad Šalių darbuotojai arba jų atstovai reguliariai arba prireikus gautų informaciją apie įmonės, kurioje jie dirba, ekonominę ir finansinę būklę;

b) būtina laiku konsultuotis su darbuotojais ar jų atstovais dėl sprendimų, galinčių iš esmės turėti įtakos jų interesams ir ypač dėl tų sprendimų, kurie galėtų turėti žymų poveikį užimtumui įmonėje.

 

Šios teisės turi būti užtikrintos praktiškai. Darbuotojai turi turėti teisinės gynybos priemones, ypač tada, kai šių teisių nesilaikoma. Taip pat turi būti numatytos sankcijos toms įmonėms, kurios nesilaiko savo įsipareigojimų pagal šį straipsnį. Nors, kaip minėjau, Europos socialinė chartija ratifikuota dar 2001 metais, bet iki šiol valstybė nėra numačiusi sankcijų tokiems pažeidėjams, todėl darbdavių savivalė, profesinių sąjungų ignoravimas įgavo platų mąstą. O save „stoginėmis“ vadinančios profesinės sąjungos tyli.

 

Labai svarbus 1988 m. Papildomojo protokolo (Protokolas Nr.1) 3 straipsnis - „Teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas ir darbo aplinką“. Šis straipsnis reikalauja, kad darbuotojai ar jų atstovai (profesinės sąjungos) dalyvautų:

-nustatant ir gerinant darbo sąlygas, darbo organizavimą ir darbo aplinką;

-ginant sveikatą ir saugą įmonėje;

-organizuojant socialines ir socialines kultūrines paslaugas ir sąlygas įmonėje:

-kontroliuojant, kaip laikomasi šioje srityje galiojančių norminių aktų.

 

Aš čia išdėsčiau savo mintis tik dėl pagrindinių nuostatų ir garantijų, kurias numato Europos socialinė chartija. Tai taip pat norminis dokumentas, kurio privalu laikytis visiems. Tik kažkodėl nei profesinės sąjungos, nei darbdaviai net neprisimena šio dokumento. O juk dėl jo nevykdymo būtina reikšti ieškinius ir reikalauti, kad darbdaviai ir jų atstovai besąlygiškai vykdytų įstatymus, o tuo pačiu pradėtų gerbti ir darbuotojų atstovus.

 

Pagarbiai

Feliksas Jucius



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink