gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalTarptautinė konferencija "Socialinio dialogo reanimacija"

2013-03-28

Kovo 14-15 d. Seime įvyko tarptautinė konferencija „Socialinio dialogo reanimacija“, kurioje Lietuvos ir Norvegijos profesinių sąjungų, verslo atstovai, savivaldybių lyderiai, tarnautojai, ir mokslininkai bandė atsakyti į klausimus „kur mes esame“, „kokie mūsų tikslai“ ir „ką daryti“.

Tai įžanginis projekto „Trišalio dialogo plėtra savivaldybėse“ („Grass-root municipality social dialogue“) renginys. Norvegijos vyriausybės inovacijų ir verslo skatinimo agentūros „Innovation Norway“ finansuojamą projektą vykdo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS), Samdomų darbuotojų profesinė sąjunga SAMPRO kartu su partneriais Lietuvoje ir Norvegijoje.

 

 

Seimo narių pastebėjimai

Pirmoji konferencijos dalyvius pasveikino Seimo narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė. Ji priminė faktus, turėjusius įtakos socialiniam dialogui Lietuvoje: 1995 m. įkurta Lietuvos trišalė taryba, 2002 m. Lietuvoje priimtas Darbo kodeksas, kuris be kita ko apibrėžė ir socialinę partnerystę, 2001 m. Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją. „Profesinės sąjungos Lietuvoje turėtų būti aktyvesnės ir gebančios veikti kartu“, - kalbėjo R. Baškienė, kuri pati dešimtmetį aktyviai dirbo Žemės ūkio profesinėje sąjungoje.

Daug dėmesio profsąjunginės veiklos problematikai Lietuvoje skyrė ir Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas. Jis kritikavo Lietuvos profsąjungas, kad per 23 Nepriklausomybės metus nesudaryta nė vienos šakinės kolektyvinės sutarties. Pirmasis didžiausio profsąjungų susivienijimo vadovas (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininku buvęs 2002-2005 metais) bendražygius profsąjungininkus kaltino neveiklumu, taip pat prikišo profsąjungoms, kad neracionaliai (nes be rezultatų – naujų kolektyvinių sutarčių) panaudojo beveik 7 milijonų litų Lietuvos valdžios paramą socialiniam dialogui plėtoti.

 

Turime unikalų šansą mokytis iš geriausiųjų

NPPSS vadovas Vladimir Banel pasidžiaugė, kad ir pareigūnai gali prisidėti prie šio renginio ir socialinio dialogo „reanimavimo“. Paminėjęs, jog NPPSS vykdo dar vieną projektą socialinio dialogo tema, pirmininkas teigė, kad požiūris į projektus, kaip į pinigų gavimą ir išleidimą, po truputį keičiasi – jis „sveikėja“, „einama į priekį, o ne atgal“.

„Turime unikalų šansą mokytis iš geriausiųjų“, - sakė V. Banel primindamas šimtametę skandinavų patirtį, su kuria susipažinę „turime galimybę daryti kuo mažiau klaidų“.

Anne K Grimsrud, didžiausios viešojo sektoriaus Norvegijos profesinės sąjungos „Fagforbundet“, turinčios 330 tūkst. narių, atstovė, teigė, jog visi daugeliu atvejų kalbame ta pačia kalba, o tai, ko ir kaip pavyko pasiekti Norvegijoje, profesinės sąjungos nori pasidalinti su kolegomis Lietuvoje. Taip pernai ir gimusi šio projekto, kuris dar tik prasidėjo ir truks dvejus metus, idėja.

„Kaip mes žinome, Europos šalys turi sunkumų, - kalbėjo viešnia. - Ar mes vis dar tikime demokratija, socialiniu teisingumu ir kokias pasekmes tam turės visos krizės?“ Norvegijoje žmonės du kartus referendume pasakė „ne“ narystei ES, tačiau jiems rūpi, kas vyksta Europoje, todėl Norvegija finansiškai remia Europos ekonomikos vystymąsi. Kai Lietuva tapo ES nare, Norvegija finansavo daug projektų ir mūsų šalyje. Netrukus prasidėjo diskusijos ir apie socialinį dialogą, o jeigu norvegai pamatys, kada tai duoda naudos, A. K Grumsrud teigimu, ateityje bus finansuojama daugiau projektų, susijusių su šia sritimi.

 

Visi turime telefonus, bet ne visi - duonos

Konferencijos organizatorius politologas Tomas Tomilinas išvardijo priežastis, paskatinusias organizuoti šį projektą: per menkas profsąjungų spaudimas darbdaviams kelti algas, kryptingas viešojo sektoriaus naikinimas prisidengiant „struktūrinių reformų būtinybe“, regionų skurdinimas ir centralizacija, vietos verslo interesų sutapatinimas su korporacijų interesais. „Mes turime kalbėti apie dialogą tarp įvairių grupių, bet pirmiausi reikia suvokti, kokioje padėtyje mes esame, kur slypi socialinio konflikto šaknys“, - pranešėjas apibendrino konferencijos ir viso projekto tikslus.

„Mes kalbame apie socialinio dialogo „reanimaciją“, nes skurdo ir nelygybės nualinta šalis gali sprogti ir tada kalbėti nebus galimybės. Jeigu ir toliau iš garbių tribūnų bus kalbama, kad socialinis dialogas vyksta, kad viskas gerai, kad situacija šalyje gerėja – tai vargu ar neprarasime dar kelių dešimtmečių. Reikia tiksliai ir aiškiai apibrėžti padėtį – socialinio dialogo nėra, nes stiprioji pusė jo nenori, nelygybės rodikliai blogėja. Informacinių technologijų srityje esame pirmūnai ES, bet pagal paramą kruopomis ir miltais skurdžiausiai gyvenantiems, t.y. badaujantiems, taip pat „pirmaujame“. Ją gauna apie 300 000 žmonių, tiek, kiek gyvena Kaune. Lietuvoje yra paradoksali situacija: mes turime labai daug mobiliųjų telefonų, bet mes juos neretai naudojame tam, kad susirastume greitųjų paskolų ir nupirktume maisto savo šeimai. Tokių pavyzdžių yra net tarp pareigūnų“, - padėtį šalyje vaizdžiai apibūdino T. Tomilinas.

 

Norvegijos turtas – žmonės

Toliau tęsdama projekto pristatymą A. K Grimsrud trumpai supažindino su Norvegijos patirtimi ir paneigė mitą, kad Norvegijoje žmonės gerai gyvena dėl to, kad ten yra naftos išteklių. „1905 m., kai tapome nepriklausomi, buvome viena skurdžiausių Europos valstybių. Turėjome tik žmones ir žemę, reikėjo atrasti, kaip gyventi. Svarbiu elementu kuriant gerovės valstybę ir tapo socialinis dialogas. Dabar mes esame turtingi, bet tik dėl to, kad radome būdą kurti tokią visuomenę“, - pasakojo profsąjungininkė iš Norvegijos.

Jos teigimu, ketvirtajame praeito šimtmečio dešimtmetyje darbo rinkoje buvo labai neramu: uždarinėjamos įmonės, vis kildavo streikai, buvo ir smurto. Pavargę nuo to darbdavių ir darbuotojų atstovai pagaliau susėdo prie stalo ir pradėjo tartis, kaip išvengti tų konfliktų. Galiausiai prie jų prisijungė ir valstybė, o visa tai tapo tuo, ką mes šiandien vadiname trišaliu modeliu. Visų pirma reikėjo susitarti dėl algų, užimtumo ir pelno pasidalijimo.

„Socialinis dialogas kuria svarbius rezultatus. Tai rodo įvairi statistika, pagal kurią Norvegija dažnai pirmauja, taip pat – aukšti ekonominiai rodikliai: darbo našumas, efektyvumas“, - kalbėjo A. K Grimsrud. Ji paaiškino, kad Norvegija turi mišrią ekonomiką: daug ką reguliuoja valstybė, bet yra ir laisvoji rinka, kuriai neleidžiama visiškai „išlaisvėti“, visada prižiūrima, kad nebūtų pažeidžiami gyventojų interesai. Tačiau vis dėlto šalis veikia pasitikėjimo vieni kitais, skaidrumo, dalijimosi informacija ir patirtimi principu.

 

Privataus verslo poreikiai – ne viešojo intereso tenkinimas

Politologas Svenn Arne Lie iš Norvegijos pažymėjo, jog labai svarbu, kad socialinis dialogas netaptų tik tuščiais žodžiais. „Mes turime patirties, tačiau Lietuvos padėtis yra unikali, negalima jos lyginti su Norvegija“, - kalbėjo jis ir sakė, kad bet kokiu atveju pirmiausia turime atsakyti į klausimus: kur mes esame, koks mūsų tikslas ir kaip jo sieksim?

„Kur mes esame, geriausiai turbūt žinome mes, o ne kažkas Briuselyje ar kitur. Lietuva yra žmonės ir žemė: reikia žiūrėti žmonių bei žemės išteklių ir nuo politikos priklauso, kaip mes juos panaudosim“, - sakė politologas. Jis ironiškai klausė, kaip šalis vertina savo žmones, jeigu išmokiusi Lietuvoje gydytojais juos verčia vykti dirbti į Norvegiją, arba kai nepaisant gyventojų nuomonės žemė užleidžiama Danijos kiaulių auginimo verslui.

Anot S. Arne Lie, valstybinis ir privatus paslaugų teikėjas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tas pats, bet vis dėlto labai skiriasi. Lietuvoje yra pagunda atiduoti socialines paslaugas į privačias rankas, bet ar to reikia? Jis palygino, kaip mąsto (arba turėtų mąstyti) savivaldybės politikai ir korporacijos valdybos nariai: pirmuosius išrenka žmonės, antruosius paskiria savininkai; pirmieji paiso gyventojų interesų, antrieji siekia pelno; pirmieji dirba remdamiesi demokratija ir kontrole, antrieji valdo remdamiesi pelningumo, kainos ir pajamų rodikliais. Pinigų srautai taip pat pasiskirsto kitaip: verslas pirmiausia investuoja, gamina produktą, parduoda ir gauna pelną, kitaip sakant, investicija generuoja pelną. Viešasis sektorius turi pinigus, surinktus mokesčių pavidalu, tada žiūrima poreikių demokratiniu būdu pasirenkant prioritetus, tuomet skiriamos lėšos produktui ar paslaugai pirkti ir rezultatas – gerovės efektas. Taigi skirtingi poreikiai generuoja skirtingą veiksmą.

Viešajame sektoriuje sprendimai priimami demokratiniu būdu atsižvelgiant į gyvybinius poreikius, veikia solidarumo, socialinio dialogo, kooperacijos principas; privačios kompanijos konkuruoja ir veikia viena prieš kitą, kad gautų pelno. Viešajame sektoriuje mes esame piliečiai, o versle – vartotojai.

Pranešėjas pabrėžė, kad vieši pinigai, valstybei leidus juos perimti privačiam verslui (Norvegijoje į valstybės darželiams skiriamus pinigus gali pretenduoti ir privatus kapitalas), nukeliauja į kažkieno kišenes, juos kontroliuoti visuomenei tampa neįmanoma. Eksperimentas su privačiais darželiais Norvegijoje baigėsi liūdnai – galiausiai viskas panašėja į greito maisto restoranus – paslaugos standartizuojasi, algos mažėja, kokybė prastėja. „Laisvoji rinka ir verslo mąstymas neturi tų mechanizmų, kurie būtų nukreipti patenkinti gyvybiniams žmonių poreikiams“, - sakė S. Arne Lie.


Skaičiai – ne Lietuvos žmonių naudai

Prof. Romas Lazutka savo pranešime pabrėžė, kad profesinėms sąjungoms yra ką veikti Lietuvoje ir jos turi pakankamai argumentų reikalauti gerinti padėtį. „Po krizės nelygybė yra šiek tiek sumažėjus, tačiau vis dar viena iš didžiausių ES“, - sakė mokslininkas. Dažnai lietuviams prikišama, kad algos čia mažos dėl neva žemo darbo našumo, tačiau Lietuvoje jis sudaro 60 proc. ES vidurkio, o atlyginimai tuo tarpu mažesni net kelis kartus. Be to, ir kainos nėra labai žemos, jos sudaro 70 proc. ES kainų.

Pranešėjas retoriškai klausė, ar bankiniame sektoriuje darbas yra kvalifikuotesnis, kad čia uždirbama dvigubai daugiau nei kitose ūkio šakose. Jis ragino kalbėti apie pasiskirstymą tarp darbo ir kapitalo bei skirtingų ūkio šakų, nes čia galima rasti daug argumentų deryboms. „Tam, žinoma, reikia turėti informacijos, kokia yra įmonės finansinė padėtis, o to Lietuvoje paklausti lygu šventvagystei“, - ironizavo profesorius.

Jis pateikė daug statistinių lentelių, iliustruojančių Lietuvos atsilikimą ES kontekste. Štai 2010 metų mokesčių pajamos sudarė tik 27 proc. nuo BVP, o to nepakanka finansuoti viešosioms paslaugoms. Mažiausi, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvoje ir kapitalo mokesčiai: 2010 m. kapitalo mokesčiai sudarė 2,3 proc., tuo tarpu darbo apmokestinimas - 13,4 proc. nuo BVP.

R. Lazutka nemažai kalbėjo ir apie nedarbo problemą. „Darbdaviai sako, kad sunku rasti darbuotojų. Kalbėkime ekonomine kalba: darbo jėgos perteklių arba deficitą rodo jos kaina, jeigu algos menkos, tai akivaizdu, kad niekas nenori to darbo pirkti. Jeigu pirkėjai varžytųsi dėl gerų darbuotojų, tai algos tiesiog kiltų. Bet taip nėra“, - aiškino ekonomistas.

Jis taip pat minėjo, jog Lietuvoje yra labai menka bedarbių apsauga: tik 15-17 proc. jų gauna nedarbo išmoką, kuri dargi yra mažiausia ES, o ją gauna taip pat labai trumpai. Be to, yra išmokų lubos (maksimali išmoka – 640 litų), nepaisant to, kiek žmogus sumokėjo mokesčių prieš netekdamas darbo. Apskritai, anot ekonomisto ir sociologo, galima sakyti, kad nedarbo draudimas Lietuvoje iš esmės yra panaikintas.

Profesorius taip pat komentavo naująją pensijų reformą bei gyventojams pateiktas išbandyti pensijų

skaičiuokles, kurias jis žaismingai vadino „sukčiuoklėmis“. R. Lazutka kritikavo sudėtingą pinigų „vaikščiojimo“ mechanizmą: valstybė perveda privatiems pensijų fondams, šie – investiciniams fondams ir t.t., kelias labai ilgas ir komplikuotas, o dar reikia įskaičiuoti mokesčius tarpininkams, veiklos sąnaudas ir pelną.

Jam antrino ir į konferenciją užsukę Seimo narys profesorius Povilas Gylys, kuris priminė investicinių fondų rizikas, kai turimi vertybiniai popieriai gali daug kartų nuvertėti. „O kas gali garantuoti, ar privatūs pensijų fondai po keliasdešimt metų iš viso dar bus?“, - retoriškai klausė parlamentaras.

 

Savivaldybės norėtų daugiau laisvės

Ignalinos meras Bronis Ropė pasidalino konkrečiais, praktiniais pastebėjimais. Jis apgailestavo, jog dalis gyventojų mano, kad jeigu savivaldybei skiriamos lėšos, tai jomis finansuojamas meras ir valdininkai, o ne mokyklos, darželiai ir pan.

Meras ironizavo, jog Lietuvoje tam, kad vyktų dialogas, reikia priimti įstatymą. Anot jo, Lietuva vienintelė, kurioje savivaldybių asociacija turi savo įstatymą. Kitose šalyse valdžia derina sprendimus su partneriais, kad nekiltų nepasitenkinimas ir neramumai, tuo tarpu Lietuvoje to nėra. „2000 m. pavyko sukurti teisės aktų derinimo sistemą, tačiau su Seimo komitetais iki šiol nepavyko susitarti, kad vyktų priimamų teisės aktų derinimas“, - apgailestavo pranešėjas. Taip atsitiko ir su sveikatos apsaugos reikalais, kai savivaldybės buvo nušalintos nuo bet kokios privačių gydymo įstaigų kontrolės ir priežiūros. „Jos veikia dabar be jokios atskaitomybės ir gauna maksimalų pelną. Privati poliklinika turi teisę prisirašyti bet kurį rajono gyventoją ir gauna tą pačią sumą iš ligonių kasos, bet paslaugą teikia 20 ir 30 km. atstumu nuo žmogaus gyvenamosios vietos, ji nėra įpareigota priartinti paslaugą prie gyventojo. Tuo tarpu valstybinė poliklinika negaus finansavimo tol, kol neišpildys viso paslaugų sąrašo, o privati klinika gali pasirinkti sąrašą“, - nuolaidomis privačiai medicinai stebėjosi B. Ropė.

Jis kalbėjo ir apie šilumos kainas, kurios savivaldybėse labai skiriasi, kai kur net ir dvigubai. To priežastis labai paprasta: privačios kompanijos, kurios valdo šilumos įmones, siekia pelno; savivaldybės valdoma įmonė teikia kokybišką paslaugą su minimaliomis išlaidomis ir minimaliu pelnu, kurį panaudoja gerinti kokybei ir pan. „Savo žinioje šilumos tinklų kontrolę pasilikusios savivaldybės erzina visą valdžią mažomis kainomis“, - juokavo meras ir pridūrė, kad, pvz., buto eksploatavimo kaina Vilniuje ir Ignalinoje skiriasi tris kartus. Vilniuje jos didesnės, nes namus prižiūri privatus verslas.

B. Ropė Ukmergės pavyzdžiu iliustravo, kas atsitinka, kai savivaldybė bando atsiimti šilumos ūkio priežiūrą iš privataus verslo: kelerius metus vyksta teismai ir – ne be centrinės valdžios įsikišimo. „Šiais metais privalėjome įvesti šiukšlių rinkimo privatizavimą. Gerai, kad senoji valdžia nespėjo to padaryti, atidėjo iki liepos 1 d., bet ką turėsime po to? Jeigu šią paslaugą atiduosime privačiam verslui, tai jis susirinks pinigus, tačiau šiukšles, matyt, rinksime bendruomenės, pašalpininkai, profsąjungos ir pan.“, - ironizavo Ignalinos meras. Jis priminė, kad virš savivaldybių kabo ir

vandens tiekimo privatizavimo grėsmė. Įstatymas yra atidėtas, bet kitais metais jis įsigalios. Be to, privatininkams turėtų būti atiduodami ir rajonų sąvartynai. Tokius dalykus reiktų palikti apsispręsti vietinei valdžiai, - įsitikinęs pranešėjas.

„Kai Norvegijoje buvo blogai, žmonės suprato, kad rezultatų pasieksime, kai visuomenė pradės spausti valdžią. Lietuvoje iki 1990 metų už viską atsakė valdžia, tai žmonės iki šiol dar taip galvoja“, - žmonių pasyvumą aiškino Ignalinos meras B. Ropė.

 

Norvegijoje dialogas – ne tušti žodžiai

Harry Herstad, Norvegijos Bergeno savivaldybės atstovas, dalijosi patirtimi ir įžvalgomis dirbant viešajame sektoriuje bei bendrojo intereso gynimą. „Mes esame turtinga šalis, bet susiduriame su tais pačiais iššūkiais“, - pabrėžė jis. Politikas kritikavo ES politiką, kuri, anot jo, daugeliu atveju pakrypo į dešinę, o Norvegija patiria didelę ES įtaką. Viešajame sektoriuje labai paplito naujoji viešoji vadyba, kurią pranešėjas vadina „viešojo sektoriaus tarša“, ir to ties Norvegijos siena neįmanoma sustabdyti. „Valstybės sudaro kontraktus su privačiomis firmomis, prisiima per didelius įsipareigojimus; ateina užsienio korporacijos, nieko neišmanančioms apie krašto specifiką. Mums ši tarptautinė ekonomikos sistema nepatinka, mes norime kontrolę išlaikyti“, - kalbėjo politikas bei pabrėžė, kad tam ir reikalingas trišalis bendradarbiavimas.

Norvegijoje yra 19 apskričių, jos labai skiriasi, todėl kiekviena savivaldybė turi nusistatyti jos žmonėms palankią politiką. „Mes priėmėme ES saugumo taisykles, bet mes patys norime spręsti, kokias salas prijungti prie magistralės ar kaip skirti 10 km pločio fiordą. Jeigu mes norime gyventi šioje puikioje šalyje, reikia dalyvauti politikoje, reikia turėti galimybę formuoti politiką“, - mano H. Herstad.

Jo teigimu, sėkmingos politikos regionuose garantas – dialogas. „Reikia užmegzti glaudų dialogą su įmonių savininkais, jų valdytojais, su mokslo institucijomis, kad būtų mokslo ir verslo ryšys“, - dėsto pranešėjas. Taip randama įvairių išeičių, išsprendžiamos kai kurios problemos. Pavyzdžiui, H. Herstad vadovaujamoje savivaldybėje buvo parengtas planas, kaip išsiugdyti inžinierių, kurių trūksta ne tik šalyje, bet ir visoje Europoje.

 

Konfliktas – progreso variklis

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas pasidalijo socialinio konflikto Zarasuose laimėjimais ir pamokomis. Jis analizavo, kodėl Lietuvoje yra sunku vesti dialogą: nėra veikėjų, sudarančių dvi dialogo puses; šalys yra nelygiavertės; nėra lyderių, o jei jų ir yra, trūksta organizuotumo, nesugebama sutelkti socialinio kapitalo.

Pranešėjo teigimu, ten, kur nėra konflikto, nėra ir progreso, vystymosi, todėl nereikia konflikto bijoti. Valdžia nebūtinai yra bloga, tiesiog yra skirtingi interesai ir konfliktas yra pereinamasis etapas juos derinant.

Konferencijos dalyviams jis pristatė profsąjungos reikalavimus, kurių Zarasų savivaldybė net nesiėmė spręsti, dėl ko pernai ir kilo streikas. Reikalavimai, nors ir ne visi, buvo patenkinti, tačiau valdžia programuoja dar vieną konfliktą, kai vienašališkai pakeitė patvirtintą teritorinę kolektyvinę sutartį. Tačiau skirta papildomų lėšų Zarasų Meno ir Sporto mokykloms, sustabdytas mokyklų valgyklų privatizavimo procesas, pakoreguota mokinių pavėžėjimo tvarka. „Mums sakoma, kad viešosios paslaugos savivaldybei yra našta ir privatus verslas jomis pasirūpins geriau. Vaikų auklėjimas irgi našta, tai gal atiduokime juos auklėti verslui?“, - ironizavo pirmininkas.

Jis papasakojo apie žingsnius, kuriuos profsąjunga darė iki streiko, kokia buvo bendruomenės reakcija, kaip elgėsi valdžia. „Problemos visur panašios kaip Zarasuose, bet kodėl nekyla konfliktų kitur?“, - stebėjosi LŠDPS lyderis.

Po pranešimo kilusioje diskusijoje Ignalinos meras B. Ropė klausė, ar teisinga reikalauti kažko vienai sričiai, juk savivaldybei tuomet tenka lėšų atimti iš kitų. A. Navickas pasidžiaugė, kad Ignalinoje meras atstovauja bendruomenei ir su ja diskutuoja, tačiau, deja, Zarasuose yra kitaip, „o jeigu niekas nekelia klausimo, nekyla konfliktas, vadinasi visiems tarsi ir gerai“.

LŠDPS Raseinių rajono susivienijimo pirmininkas Vytautas Bulotas replikavo, jog yra tokių savivaldybių, kur tarybos nariais tapę verslininkai ir atstovauja tik verslui. Ten negali būti trišalio bendradarbiavimo, nes realiai valdžia ir verslas yra vienas tas pats. B. Ropė pritarė, kad yra problema Rinkimų įstatyme, reikėtų jį pakeisti ir kitus rinkimus jau turėti demokratiškesnius.

 

Visuomenė nepribrendo bendruomeniškam verslui?

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis pabrėžė stambaus verslo pranašumą prieš smulkųjį ir vidutinį. „Kai sakoma, kad reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą, Lietuvoje suprantama, kad reikia remti visą verslą“, - sakė jis. Nors Lietuvoje veikia Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba, tačiau, anot pranešėjo, šie verslininkai neturi tiek finansų, kad galėtų laisvai komunikuoti su stambiuoju verslu.

Kad Lietuvoje nevyksta dialogas, kad nėra šakinių sutarčių, V. Levickis aiškina menku gyventojų įsitraukimu į pilietinę veiklą, iš buvusios santvarkos atėjusiais teisės aktais, visuomenės neimlumu naujovėms. Tačiau, jo teigimu, jaunas verslas keičiasi, jis linksta prie socialiai atsakingos veiklos, tik klausimas, ar bendruomenė yra tam pasiruošusi, juolab kad verslininko įvaizdis Lietuvoje yra labai prastas.

Po Verslo darbdavių konfederacijos atstovo pastebėjimų kilo diskusija. Ignalinos meras B. Ropė sutiko, kad be verslo visuomenė išgyventi negali, tačiau turi būti aiškios atsakomybių ribos. Jis, pvz., stebėjosi, kodėl valstybė savo įmones (miškų urėdijas) apmokestina gerokai didesniu procentu, nei privačias.

V. Levickis pabrėžė, kad bendruomeniškas verslas, gaunantis didelį pelną, galėtų finansuoti tam tikras iniciatyvas savivaldybėse, tačiau čia kyla motyvacijos klausimas. Lietuviškos įmonės nenori investuoti į bendruomenes, nes atseit, kas joms iš to? Tačiau jeigu verslas mato, kad savivalda eina į kontaktą, kalbamasi, jis gali investuoti. Deja, verslo bendruomenės atstovo teigimu, dažnai nesusikalbama, nes visuomenė tam dar nepribrendusi.

Konferencijoje dalyvavęs prof. Juozas Lakis pastebėjo, kad Lietuvoje mes neturime įgimto socialinio dialogo, derybinės sąmonės. Visa mūsų istorija – viršininkų ir pavaldinių, ponų ir tarnų istorija, todėl reiktų orientuotis į Norvegijos dialogo formatą. Anot profesoriaus, Lietuvos dirbančioji visuomenė išaugo savigarbos prasme, bet tų lūkesčių realizuoti ji nemoka, nesugeba pasodinti prie stalo savo pagrindinių oponentų. „Mums reikalinga ir dalyvavimo, ir derybų kultūra, kol mes to neišspręsime, žmonės tiesiog pasitraukia iš tos situacijos, jie emigruoja, nors ten, kur jie vyksta, nebūtinai yra geriau“, - kalbėjo J. Lakis.

 

Žmogus yra pati didžiausia vertybė

V. Levickis diskusijoje pažymėjo, jog daugiausiai pagalbos reikia pažeidžiamiausioms įmonėms, kur dirba iki devynių darbuotojų. Tačiau Lietuvoje toks verslas yra neremiamas, čia remiamos gamyklos, statybinės įmonės. Pagal ES standartus smulkia ir įmone laikoma tokia, kurioje dirba iki 250 žmonių, o Lietuvai tai nelabai tinka.

Pasak Verslininkų konfederacijos atstovo, rajonuose smulkųjį verslą žudo prekybos tinklai. „Maksima yra gražu, patogu, bet tai ne bendruomeniška“, - sakė jis ir paminėjo, kad Belgijoje, pvz, seniūnijose sprendžiama, ar galima jos teritorijoje atidaryti prekybos centrą. Ten didieji centrai esą dirba iki 18.00, po to klesti mažos parduotuvės.

Ignalinos meras replikavo, kad yra pinigų paramai verslui iš įvairių projektų, bet esą neatsiranda norinčiųjų. Į tai verslo atstovas atsakė pastaba, jog kai rengiamos įvairios priemonės remti verslininkų iniciatyvoms, jų pačių nuomonė nėra išklausoma, todėl jos ir nepasiekia tikslo.

Politologas S. Arne Lie pastebėjo, kad Lietuva nėra skurdi šalis, tačiau resursai čia yra pasiskirstę labai nevienodai. „Jums netrūksta resursų, jums trūksta politikos, kuri tuos resursus paskirstytų tolygiau. Kurti gerovę reikia kitaip, nes eksportuoti žmones tai yra blogiausia strategija, juk žmogus yra pati didžiausia šalies vertybė“, - sakė politologas iš Norvegijos.

Verslininkų atstovas paminėjo, kad jeigu ir atrodo, jog Lietuvoje kalbamasi, tačiau dialogo nėra, tėra du monologai. Viešnia iš Norvegijos A. K. Grimsrud išklausiusi diskusijos pasidžiaugė, kad štai ir įvyko socialinio dialogo pradžia. Žinoma, anot jos, kolektyviniam dialogui reikia kokybės, todėl ir reikalinga dalintis patirtimi, kaip tą padaryti.

 

Dialogas – sudėtingas ir sunkus procesas

Antrąja konferencijos dieną surengti praktiniai užsiėmimai, kuriuos organizavo Norvegijos socialinių inovacijų centro IMTEC atstovas Knut Stranden ir A. K Grimsrud. „Nepasakysime ką daryti, bet galime patarti kaip“, - pabrėžė jie.

IMTEC kartu su profesine sąjunga „Fagforbundet“ sukūrė modelį kaip alternatyvą siūlomai viešojo sektoriaus privatizacijai. Tai yra visų suinteresuotų pusių dialogas, pagrįstas demokratija, humanistiniais principais, lygybe, pasitikėjimu ir pagarba.

Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narė Elena Mirinavičienė papasakojo apie ukmergiškių patirtį, kai vietinė valdžia kartu su piliečiais atsiėmė iš privatininkų šilumos ūkį. „Tada buvo bendras tikslas, viskas atrodė teisinga, tačiau dabar randasi ir nepasitenkinimo, o ir to bendro tikslo nebeliko, darosi problematiška“, - apgailestavo ji.

Politologas T. Tomilinas pabrėžė, jog savivaldybėse manoma, kad neva ten nieko negalima padaryti, tačiau tai, jo manymu, yra netiesa. „Viską mes galime, - sakė jis. - Gali maža profsąjunga atvažiuoti į Vilnių ir sudrebinti kokią ministeriją“. Tačiau toks neva ultimatyvus profsąjungų tonas papiktino Visagino vicemerę Eleną Čekienę. Ji taip pat paminėjo, jog savivaldybė Visagine planuojanti steigti trišalę tarybą.

Kupiškio meras Jonas Jarutis replikavo, kad neteisingas konferencijos pavadinimas, nes esą negalima reanimuoto to, ko nėra.

Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjas Jonas Gricius pristatė naują ikiteisminę darbo ginčų nagrinėjimo instituciją – trišalę komisiją prie teritorinių darbo inspekcijų. Pasak jo, pasikeitimai teigiami: per tris mėnesius išnagrinėta 53 proc. bylų, o tai yra didžiulis efektyvumo rodiklis; 40 proc. prašymai (daugiausiai darbuotojų) buvo tenkinti. „Prognozės dėl efektyvaus ir greito sprendimo pasitvirtino“, - sakė VDI pareigūnas.

Konferencijoje taip pat buvo parodytas dokumentinis filmas apie vienos Norvegijos bendruomenės iniciatyvas, kurios ne tik gražina aplinką, bet ir sutelkia visuomenę. Tai, pasak K. Stranden, pavyko tik po intensyvaus darbo su vietos politikais, verslininkais ir profesinėmis sąjungomis.

Vėliau vyko darbas grupėmis.

 

Su visomis konferencijos pranešimų skaidrėmis galima susipažinti čia

Nuotraukų galerija

 

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, nuotr. autorės



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink