gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalLIŪDNI KLAIPĖDIŠKIŲ PAMĄSTYMAI GEGUŽĖS PIRMOSIOS PROGA

2013-05-03

LPSK Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos Klaipėdos regiono koordinatorius Raimondas Tamošauskas, profsąjungos „Uostininkas“ pirmininkas Antanas Barusevičius, Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungų pirmininkas Edvardas Šalkauskis Gegužės pirmosios proga pripažįsta, kad Klaipėdoje - nors yra nemaža profsąjungų - Tarptautinė darbo diena kaip ir nešvenčiama.

Tuo tarpu, pasak klaipėdiškių, seni laikai (t.y. kai prieš šimtmetį įsitvirtino Gegužės pirmoji ) labai realiai gali grįžti, nes dabar prabylama apie tai, kad žmonės turėtų dirbti po 60 ir daugiau valandų per savaitę, tai yra 12 ir daugiau valandų per dieną.

Nors daugeliui dirbančiųjų santykiai su darbdaviais nesusiklosto ir neretai tenka kęsti neteisybę, žmonės nebeskuba solidarizuotis kovai už palankesnes darbo sąlygas, - liūdnai konstatuoja Klaipėdos profsąjungų lyderiai. O Klaipėdoje yra keliasdešimt profsąjungų, tik, deja, jos veikia atskirai.


Publikuojame diena.lt paskelbtą straipsnį.

 

               Kova už teises darbe - nesibaigianti

Profsąjungų atstovai tikina, kad darbdaviai norėtų grįžti atgal į tolimą praeitį, kai dar nebuvo iškovota 8 valandų darbo diena. Esą jau kurį laiką verslininkai siekia įteisinti 12 valandų darbo dieną. Teigiama, kad būtent todėl nereikėtų pamiršti Gegužės 1-osios, Tarptautinės darbo dienos.

Šleifas nuo tarybinių laikų

Profsąjungų atstovų teigimu, darbuotojas šiandien yra nuvertintas, tai esą nėra prioritetas Lietuvoje. Teigiama, kad būtent todėl nederėtų pamiršti, jog daugiau nei prieš 100 metų buvo iškovota 8 valandų darbo diena.

„Gegužės 1-osios, Tarptautinės darbo dienos nereikėtų ignoruoti, nors šleifas driekiasi dar nuo tarybinių laikų, bet mums verta prisiminti tą dieną, kuri buvo skirta paminėti žmonių kovai už geresnes darbo sąlygas“, – tvirtino Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos Klaipėdos regiono koordinatorius Raimondas Tamošauskas.

Tačiau realybė šiandien kitokia, nors daugeliui dirbančiųjų santykiai su darbdaviais nesusiklosto ir neretai tenka kęsti neteisybę, žmonės nebeskuba solidarizuotis kovai už palankesnes darbo sąlygas.

„Tarptautinės darbo šventės Klaipėdoje kaip ir nėra. Kelis kartus bandėme organizuoti solidarumo akcijas, bet vieni lekia į sodus, o kiti dirba, nes šventinę dieną moka dvigubai“, – teigė profsąjungos „Uostininkas“ pirmininkas Antanas Barusevičius.

Sunkiausias laikas darbuotojams Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, buvo 1993-ieji, kai žmonės buvo įmesti į visiškai naują situaciją rinkoje, kur jiems buvo taikoma „šoko doktrina“. Tada esą atsirado ryškus visuomenės susisluoksniavimas, kai valstybė niekur nesikišo ir buvo bejėgė prieš verslo savivalę.

„Seni laikai labai realiai gali grįžti, nes dabar prabylama apie tai, kad žmonės turėtų dirbti po 60 ir daugiau valandų per savaitę, tai yra 12 ir daugiau valandų per dieną. Tokie yra verslo pasiūlymai“, – sakė R.Tamošauskas.

Išgelbės vidurinioji klasė?

Klaipėdos mieste yra keliasdešimt profesinių sąjungų. Jos veikia beveik kiekvienoje didesnėje įmonėje. Tačiau jai priklausančių narių ne per daugiausiai.

Skandinavijos šalyse 80 proc. dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungoms, Lietuvoje – tik 10-15 proc.

8 kartus esą skiriasi priklausančiųjų profesinei sąjungai skaičius, tiek pat skiriasi ir atlyginimų dydis. Teigiama, kad tai visų postsovietinių šalių problema.

„Tie darbdaviai, kurie pas mus atvyko iš užsienio, jie buvo pripratę dirbti su stipriomis profsąjungomis. Ir pas mus, kai nebuvo supratimo, kaip jas organizuoti, jiems buvo labai lengva susitvarkyti, kad jų čia visai neatsirastų“, – tikina A.Barusevičius.

„Daugeliu atveju, darbdavys nori gauti daugiau, ir tai lengviausia pasiekti darbuotojų sąskaita. O profesinė sąjunga yra kaip sulaikantis veiksnys, kad jis pagalvotų prieš ką nors darydamas,“ –  mano R.Tamošauskas.

Pačios nepalankiausios darbuotojams esą yra mažos įmonės, kuriose profsąjungai įsikurti nėra galimybių, ten žmonės įsidarbinę pagal pažintis, jie nenori konfliktų.

Esą kol gerai, tai gerai, o kai kas nutinka, lekia ieškoti pagalbos. Darbo ginčų komisijose daugiausia irgi sprendžiami mažų įmonių darbuotojų reikalai.

„Visame pasaulyje nieko geriau neišrasta, kaip reguliuoti santykius tarp darbuotojų ir darbdavių. Bet kadangi mūsų valdžia atstovauja darbdavių interesus, tai visas šitas reikalas nustumtas ir paliktas savieigai. Kol neatsiras vidutinės socialinės klasės, tol taip ir bus“, – įsitikinęs A. Barusevičius.

Rodiklis – kolektyvinė sutartis

Pasak profesinių sąjungų atstovų, didžiausias darbuotojų ir darbdavių socialinio dialogo rodiklis yra kolektyvinė sutartis.

„Pavyzdžiui, „Klaipėdos Smeltė“ giriasi, kad jie dirba europietiškai, tačiau iki šiol jie neturi kolektyvinės sutarties, aš pats atstovauju dokininkus ir apie tą sutartį kalbu jau 10 metų, bet iki šiol viskas taip ir kabo“, – sakė A.Barusevičius.

„Istoriškai susiklostė, kad jos mūsų įmonėje nebuvo, o su profesine sąjunga jau kokius 7 metus bandėme sukurti kolektyvinę sutartį, bet nepavyko susitarti dėl esminių klausimų.

Negalėjome rasti kompromisų, kurie tenkintų abi puses, bet šis klausimas šiandien yra atviras“, – teigė bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ generalinis direktorius Rimantas Juška.

„Didžiulis pasiekimas, prieš pat Tarptautinę darbo šventę pasirašėme kolektyvinę sutartį uostamiesčio bendrovėje „Bell Glass“. Džiaugiamės, kad vyksta socialinis dialogas, tačiau yra nemažai bendrovių, kuriose nėra tokių sutarčių daugybę metų“, – sakė Klaipėdos miesto ir apskrities profesinės sąjungų pirmininkas Edvardas Šalkauskis.

www.diena.lt



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink