gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalVITALIJUS BALKUS: DŽIAUGIUOSI, KAD TURIME „TARYBINIŲ LAIKŲ“ DARBO KODEKSĄ

2013-09-13
2013 m. rugsėjo 12 d. naujienų portalas Delfi paskelbė žinomo publicisto ir politiko Vitalijaus Balkaus straipsnį „Darbo santykiai Lietuvoje – baudžiavos palikimas (atsakymas M. Dargužaitei)”, kurį inspiravo Mildos Dargužaitės, VšĮ “Investuok Lietuvoje” vadovės, publikacija Delfyje, pavadinta “Lietuvos Darbo kodeksas – Tarybų Sąjungos palikimas”.

Siūlome paskaityti.


V. BALKUS. DARBO SANTYKIAI LIETUVOJE – BAUDŽIAVOS PALIKIMAS
(ATSAKYMAS M. DARGUŽAITEI)


Visuomet labai atsargiai vertinau įvairius reitingus, kurių yra apstu ir kurie dažniausiai atspindi sudarytojų požiūrį į tai, kas jų manymu, yra pranašumas. Išties labai sunku rasti neginčytiną nustatymo metodą. Tarkime, visuomenės laimės lygį, kuomet pasirodo eilinė publikacija, kurioje nurodoma neva tai lietuviai – mažiau laimingi, nei kariaujančios Etiopijos piliečiai. Toji informacija sukelia šypseną mąstančiam, o pernelyg emocingiems – norą parašyti komentarą po tokiu straipsniu.

Ne geriau atrodo ir lyg vienintelė tiesa pristatomi konkurencingumo, verslo laisvės, pažangos ir panašūs reitingai. Vis tik yra didžiulis skirtumas ar reitingas sudaromas žvelgiant iš kraštutinio liberalo ar, tarkime, socialisto pozicijos. Tačiau nevarginsiu skaitytojų teoriniais išvedžiojimais apie tai, kas vis tik yra pažanga, ir skubu kibti prie ponios Mildos Dargužaitės teiginių, išsakytų straipsnyje „Lietuvos Darbo kodeksas – Tarybų Sąjungos palikimas“ komentavimo


Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pradėta kalbėti apie darbuotojų interesus. Iš tiesų teisingai pastebėta, kad atlyginimo dydis kai kam leidžia užmerkti akis dėl kai kurių socialinių garantijų nebuvimo arba tiesiog į sunkesnes darbo sąlygas. Ne veltui lietuviai, dirbantys sunkius darbus Jungtinėje Karalystėje, yra pamėgę naktines pamainas ar viršvalandžius. Šių eilučių autorius irgi turėjo progą išbandyti save angliškajame sandėlyje ir puikiai prisimena, kokios būdavo kautynės dėl naktinių darbo valandų. Tiesa, atlygis už naktį siekė beveik 100 svarų, ir jei Lietuvoje, sunaikinus darbo teisę žmogiškuoju pavidalu, nekvalifikuoto darbininko atlyginimai staiga pakiltų bent jau iki pusės mano paminėtojo, tai man teliktų pripažinti, kad autorė buvo teisi. Bent jau iš dalies.

Fiziškai stiprūs, neturintys šeimos jauni vyrai ir moterys, t.y., tie, kas gali sau leisti dirbti daugiau, sunkiau ir dar be užtikrintos ateities, kaip tai siūloma masiškai įteisinant laikiną ar sezoninį darbą, galimai uždirbs daugiau. Visi kiti, jei nepasisekė gyvenime pačiam tapti darbdaviu (geriausiai – stambiu, nes smulkiam reikia irgi labai sunkiai dirbti), lieka kažkur darbo rinkos paraštėse. Beje, straipsnyje minimas „Spinter“ tyrimas, kuris parodo, kad jaunesni nei 35 metų amžiaus žmonės ir yra toji linkusi rizikuoti darbuotojų grupė. Vėliau gyvenimiška patirtis, ligos ir be tėvų meilės augantys vaikai priverčia rimtai susimąstyti, ar tikrai buvo dirbama pagal jėgas.

Kaip veikia „laisva rinka“ darbo santykiuose galime stebėti sezoninio darbo oazėje – kurortiniame Lietuvos pajūryje. Vos tik prasideda vasaros sezonas, pasipila skundai apie prastas sąlygas. Kiekvienais metais spaudoje skaitome apie visiško nesiskaitymo su darbuotojais atvejus, o sezono pabaigoje būna skundžiamasi dėl neišmokėtų atlyginimų. Maisto likučių valgymas iš klientų lėkščių, apie ką rašė spauda, nėra lakios fantazijos vaisius, o liūdnas laukinio kapitalizmo, pražystančio kiekvienais metais vasaros sezono metu, rezultatas . Tokie pavyzdžiai yra geriausi, norint numatyti kas laukia darbuotojo, kuris reikalingas keliems mėnesiams.

Tai, kad šiandien padėtis darbo rinkoje šiek tiek pagerėjo, yra ne verslo sąmoningumo augimo pasekmė, o drastiškų priemonių, kuriomis valstybė pažabojo nelegalų darbą, rezultatas ir tai, kad dėl emigracijos susidarė žemesnės kvalifikacijos darbuotojų deficitas. Ir, be abejo, padėtis pagerėjo dėl to, kad vis dar pavyksta atlaikyti puolimus prieš esamą Darbo kodeksą, kuris vis tik pirmiausia apsaugo labiausiai pažeidžiamus darbuotojus, kurie, beje, ir yra mažiau mobilūs. Mano jau minėti jauni sveiki bedarbiai – vyrai ir moterys – jei dar neišvyko svetur, tai gali padaryti apsisprendę vos per vieną kitą dieną. O štai ikipensinio amžiaus, vaikus auginantys, turintys negalią ar dirbantys studentai t.y., tie, kurie dėl objektyvių priežasčių negali greitai pakeisti savo gyvenamosios vietos, „liberalizavus“ Darbo kodeksą tampa, nepabijokime to žodžio, įkaitais.

Trumpalaikės darbo sutartys galutinai sugniuždys ir daugelį tų, kurie turi ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, nes bankui, kaip žinoma, nesvarbu, dirba žmogus ar nedirba. Tad „vienkartinis“ darbuotojas bus priverstas sutikti su tolygiai blogėjančiomis darbo sąlygomis vien jau dėl to, kad neliktų pvz., be būsto. O sugriovus civilizuotą, tinkamai reguliuojamą darbo rinką, darbo sąlygų blogėjimas neišvengiamas. Maža to, pakanka viename ūkio sektoriuje pradėti prastinti sąlygas, iš karto suveikia „domino principas. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Vos tik prasidėjo vadinamoji 2008 m. krizė, atlyginimai krito net tose srityse, kurios nebuvo pernelyg nukentėjusios. Beje, geriausia padėtis išliko tose įmonėse, kuriose veikė stiprios profesinės sąjungos.

Būtų keista, jei p. Dargužaitė nebūtų bloguoju paminėjusi nesąžiningų darbdavių ir „laisvos rinkos“ adeptų nekenčiamų profesinių sąjungų. Net ir 10 proc. dirbančiųjų vienijančios profsąjungos, iš kurių dalis tėra formalios, sukelia autorei neigiamas emocijas. Kas būtų, jei profsąjunginis judėjimas apimtų tiek dirbančiųjų, kaip, beje, aukštą konkurencingumo reitingą turinčioje Švedijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje? Sustotų ūkio plėtra? O gal tiesiog apmažėtų kai kurių darbdavių apetitas ir viršpelniai ir pagaliau atlyginimai taptų socialiai teisingi.

Darbuotojų solidarumas taip pat yra nepakeičiamas, ginantis nuo darbdavių savivalės, ir gaila, kad Lietuvoje vis dar nesuvokiama, kad tik kolektyviniai veiksmai gali priversti nesąžiningus ir nusikalstančius darbdavius bent jau laikytis įstatymų. Vakarų dirbantieji išsikovojo geras darbo sąlygas, kuriomis, beje, naudojasi ir mūsų svetur išvykę bendrapiliečiai, streikuodami ir reikalaudami savo teisių, o ne sėdėdami Trišalėje taryboje ar įvairiose derinimo grupėse. Tai, kad Trišalė taryba yra pernelyg konservatyvi, esu priverstas sutikti su autore. Tikrai norėtųsi kur kas aktyvesnių veiksmų, praplečiant dirbančiųjų teises ir taip tolstant nuo XIX -XX a pradžioje vyravusio požiūrio į darbuotoją kaip į darbo priemonę.

Pavyzdžiui, labai praverstų įstatymiškai įtvirtinta darbuotojų teisė inicijuoti įmonės bankroto procedūrą, jei su darbuotojas nėra atsiskaitoma ilgesnį laiką, arba, įmonei bankrutavus, nukreipti neišmokėto atlyginimo išieškojimą į įmonės akcininkų turtą. Didžiulę spragą, ginant apiplėštus darbuotojus, reikia užpildyti, nes ne kartą, ir ne du, teko pačiam susidurti su „feniksais“, t.y., įmonėmis, sukurtomis ankščiau bankrutavusių įmonių akcininkų. Jau pats laikas kalbėti ir apie priemonių prieš patyčias darbe ( anti mobbing) įtraukimą į Darbo kodeksą, nes šis reiškinys klesti ir valstybiniame ir privačiame sektoriuje, o gintis teisme savarankiškai retai kas išdrįsta, nors vakar teko skaityti apie darbuotoją, vis tik prisiteisusį kelių tūkstančių litų kompensaciją už patirtą skriaudą. Ir, beje, teismą pralaimėjusio darbdavio argumentacijoje buvo kalbama apie neva neobjektyvų sprendimą, esą darbuotojas buvo nekompetetingas.

Pastebėjau, kad labai dažnai darbuotojas tampa „nekompetetingas“ tuomet, kai pradeda drąsiai kalbėti apie savo teises arba bent jau drįsta turėti savo nuomonę. Pačiam teko dirbti autoritariškai vadovaujamoje įmonėje, kurioje buvo vertinamas šuniškas klusnumas ir skatinamas skundimas. Todėl žodis „nekompetencija“ man kelia sarkastišką juoką. Jei dar viešajame sektoriuje besiginantis nuo nepagrįstų kaltinimų darbuotojas dažnai gali pasitvirtinti savo kvalifikacinius reikalavimus, tai privačiame sektoriuje, kur retai kuri įmonė turi pareigybines instrukcijas, to padaryti dažniausiai apskritai neįmanoma.

Sutinku su autorės pozicija, kad supaprastinus atleidimo procedūrą, o tiksliau – pavertus atleidimo iš darbo procedūrą išmetimo iš darbo procedūra, ir nemokant išeitinių kompensacijų, įmonėje atsiras laisvų lėšų. Ir gal net iš tiesų jos bus panaudotos „nusipelniusių darbuotojų“ atlyginimams pakelti. Tikrai nūdienos Lietuvoje dažnesnis reiškinys toks, kai darbuotojas atleidžiamas, o jo funkcijos – už nedidelį algos priedą arba visai be jo – išdalinamos likusiems. Ir dirba žmonės savo ir „ano vaikino“ darbą, o dėl to, kad, kaip minėjau, tikslių pareigybinių nuostatų su žiburiu nerasi, tai pabandyk, žmogau išsiaiškinti, ar tai vieno etato krūvis, ar darbuotojas tiesiog įžūliai išnaudojamas.

Būtų galima dar ilgai rašyti apie Lietuvoje vyraujanti XIX a. ankstyvo industrinio kapitalizmo laikotarpį, primenantį archajišką supratimą apie darbo santykius. Tiksliau – net ne ankstyvojo kapitalizmo, o baudžiavos santykių rudimentus, kurių leitmotyvas yra aiški atskirtis tarp „ponų“ ir „kumečių“. Džiaugiuosi tik tuo, kad kol mes turime „tarybinių laikų“ Darbo kodeksą, tai yra bent jau minimalios priemonės gintis.

Delfi, 2013 09 12



Komentarai (2)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink