gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalV. BAUŠEVIČIUS: GAL MUMS REIKIA „DVIEJŲ LYGIŲ“ DARBO KODEKSO?

2014-12-23

Pastaruoju metu nerimsta DK (darbo kodekso) liberalizavimo audros. Įvairus DK „kastravimas“ visada buvo dešiniųjų liberalių politinių jėgų deklaruojama siekiamybė, už kurią rinkimų švytuoklė juos jau stūmė į politikos paraštę. Neišsipildžiusias dešiniųjų svajones įgyvendinti ryžosi dabartinė deklaratyviai kairioji dauguma. Partijos, kurių besikaitaliojančiuose pavadinimuose, kaip prekės ženkluose, „darbo“, „tiesos“ ir net „liberalizmo“ obalsiai suradę vietos. Visų jų viešuose rinkimų pažaduose ir net programose apie DK „iškastravimą“ nelabai buvo postringauta. Kairiuoju elektoratu įvardintas „paprastas žmogus“ programas vargu ar skaitė, o jeigu ką ir nužvelgė, mindžikuodamas rinkiminių apylinkių eilutėse, tai buvo seniai.

Per tą laiką priešrinkiminių skaičių magijos ir pažadų svaigulį seniai pakeitė sunkios kasdienybės „pagirios“. Sunku ir prisiminti, kas ten tose programose prisapaliota. Iki kitų rinkimų laiko daug, todėl geras momentas politikams atidirbti savo tikriesiems duondaviams ir įgyvendinti tą amžiną didžiosios politikos lėlininkų („kapitalo“) svajonę darbo rinką paversti vergų turgumi. Kad visa tai solidžiai atrodytų, o nesėkmės atveju būtų ką kaltinti, šiam procesui pasitelkti garbūs mokslininkai, leidus ir jiems iš Europos fondų vieną kitą pinigėlį įsisavinti.

Aš nežinau (gal ir yra tokia statistika), kiek viešųjų biudžeto ir įvairiausių fondų pinigėlių per visokius projektus ant socialinio dialogo aukuro supleškinta ir koks buvo jų efektyvumas. Žinau liūdną darbuotojų teisių pažeidimų (darbo ginčų) statistiką ir tikrai katastrofišką emigracijos padėtį bei dirbančių, bet be socialinės paramos negalinčių išgyventi piliečių skurdo kasdienybę. Kiek mūsų „Melo ekonomikos“ erdvėje dėl to kaltas esamo DK stangrumas , o kiek „kapitalo“ arogancija ir trumparegiškas gobšumas?

Liberalizmą į darbo santykius aktyviai stumiantys lobistai neretai mums teikia senųjų Europos demokratijų gerąją praktiką , bet pateikia labai jau selektyviai. Atlikę pjūvius savomis trajektorijomis iš įvairių „pyragų“ išrenka tik patogius „kremo“ posluoksnius ir juos suvertę ant mūsų turimo rupios duonos kriaukšlio bando pateikti kaip konditerijos šedevrą. Nepasigilinama, kokius klystkelius nuėjo ir kiek „guzų“ išsigydė tos senosios demokratinės visuomenės, kol įvairių socialinių grupių ir interesų margume buvo rasta daugumai priimtina forma.

Nuskamba pasiūlymai perkelti į Lietuvą skandinavišką „flexicurity“ modelį. Džiugiai reaguoju, taip perkelkime, bet visą ir su visomis garantijomis. Pradedant algų dydžiais ir baigiant nedarbo draudimo išmokomis, leidžiančiomis praradus darbą oriai gyventi ne vienerius metus. Bet mums siūlomame variante, tiek kiek reikia verslui, aiškiai tariamas pirmasis skiemuo „flexi“ , o antroji dalis nusignybia lyg žemaičių tarme būtų tas žodis ištartas. Čia pat, akimirksniu, tampu realybės jausmo stokojančiu maksimalistu, neįsivaizduojančiu verslo sunkumų ir nesuvokiančiu Lietuvos verslininko, uždirbančio savo darbuotojams atlyginimus ir mokančio už juos didelius mokesčius, altruizmo lygio. Nedavė aukščiausias man tokios vaizduotės, kad suprasčiau, kodėl tas verslininkas nedirba vienas ir viso uždirbto gėrio nepasilieka sau. Bet čia jau ginčas apie tai, kas kam ir kiek uždirba.

Šiuo metu, kai mūsų visuomenės pilietiškumo branda tesiekia ankstyvos paauglystės amžių, o faktinė socialinių partnerių bendravimo situacija labiau primena I. Krylovo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“ motyvus, drastiški darbo santykių liberalizavimo eksperimentai gali nutraukti paskutinį visuomenės racionalios kantrybės nervą ir sukelti nevaldomas, viską traiškančias konvulsijas. Darbo santykių liberalumas, pasiteisinęs džentelmeniškai demokratiškose europietiškos ekonomikos erdvėse, mūsų realybėje pareikalaus netrumpo pereinamojo laikotarpio, kuriame būtinas atsargumas.

Prisiminęs populiarias klišes „Dviejų greičių Europa“ ir „Antroji Lietuva“ pamaniau, gal Lietuvai iš tikrųjų tiktų ir dviejų lygių darbo kodeksas. Gal tikslinga pasvarstyti apie dviejų lygių standartus darbo santykiuose. Kodekso pirmasis lygis (pirmoji dalis) detaliai ir griežtai reglamentuotų darbo santykius, preziumuojant, kad darbuotojas yra silpnoji pusė. Valstybė, leisdama savarankiškai kapanotis laisvosios rinkos džiunglėse, privalo apginti darbuotoją griežtomis DK normomis, užtikrindama besąlygišką jų laikymąsi ir vykdymą. Ši DK dalis būtų privalomai taikytina darbo santykiams įmonėse, kuriose nėra realiai veikiančio socialinio dialogo: įmonės neturi kolektyvinių sutarčių, nedalyvauja šakinio ar regioninio socialinio dialogo institutuose, nepageidauja saistytis šakinių ar regioninių kolektyvinių sutarčių įsipareigojimais. Tokiuose darbo santykiuose tiek darbdaviui, tiek darbuotojui paliekama teisė veikti savarankiškai, galimybė būti „gudriam“ ir nepriklausyti jokiai asociacijai ar(ir) profesinei sąjungai, pasikliauti tik savimi, apsiriboti DK suteiktomis garantijomis ir būtinai laikytis visų ganėtinai griežtų DK normų. Tokių garantijų kontrolę vykdytų valstybė, o kontroliuojančių ir ginčus sprendžiančių institucijų išlaikymo sąnaudas dengtų tokių santykių subjektai – tiek darbdaviai, tiek darbuotojai, mokėdami valstybei gerokai didesnius mokesčius ir tiek didesnius, kad ekonomiškai naudingiau būtų siekti susitarimo, susitarti ir pereiti į antrąjį DK lygį.

Antrasis DK lygis (antroji dalis) - liberalesnės mažai reglamentuojančios DK normos, paliekančios daug daugiau erdvės ir lankstumo į abi puses ir skatinančios susitarimą, perduodančios santykių reglamentavimą kolektyvinėms sutartims įmonių, šakos ar regionų lygiuose.

Šie darbo santykių reglamentavimo lygiai savo patrauklumu (mokesčių dydžiais) turi skirtis tiek, kad visiems darbo santykių subjektams būtų naudinga siekti sutarimo ir jį pasiekus dirbti antruoju lygiu.

Siekiant, kad visa tai veiktų, būtina sukurti mechanizmą, patikimai užkertantį apsimestinių sandorių atsiradimą. Mūsų „Melo ekonomikos” terpėje tai didelis iššūkis. Jau ir dabar socialinio dialogo erdvėje galime rasti blogų pavyzdžių. Dangstydamiesi teisinėmis vingrybėmis, „atstovais“ save pasiskyrę ar paskirti bei finansuojami „šeimininkų“, atstovaujamiems darbuotojams niekaip neatskaitingi ir už pasekmes neatsakingi veikėjai patogioje, neretai už Europos fondų pinigus pagražintoje erdvėje vaidina dialogą. Tenkindami savo ar savo „šeimininkų“ privačius interesus, gimdo darbuotojams niekuo nenaudingus susitarimus. Mažesnė bėda, kai tokių susitarimų tikslas „padėti paukščiuką“, atsiskaityti už įsisavintus fondų pinigėlius. Didelė bėda, kai taip remiamas darbdavių absoliutus dominavimas ir įteisinama darbuotojų ilgametė „baudžiava“. Čia tiktų vienos prekybos milžinės viešumon patekęs kolektyvinės sutarties manipuliacijų kartus pavyzdys.

Gal saugikliu suveiks protingai nustatyti atstovų reprezentatyvumo kriterijai, padedantys atsijoti neatsakingus, tik iš proceso pasišildyti siekiančius perėjūnus, ar įvairaus sunkumo patologinių būsenų „Donkichotus”. Gal tokia DK terapija padės ir darbuotojams suvokti, kad jau senai skęstančiųjų gelbėjimas yra tik pačių skęstančiųjų reikalas ir norint pasiekti permainų, reikia profesinio ir socialinio solidarumo bei asmeninio aktyvumo.

Dėkoju turėjusiems kantrybės perskaityti mano visas minorines intonacijas. Tikiu, kad atrinksite esmę. Įdomu, ar matote vietą tokiam „dviejų lygių“ darbo santykių reglamentavimo modeliui savo profesinėse erdvėse. Prašau šia temą plėsti, tobulinti, kritikuoti ar smerkti ir teikti įvairių argumentų. Kalbėkimės ir ginčykimės. Ginčuose gimsta tiesa.

Nuotraukoje - Vidas Bauševičius, Vilniaus energetikų profesinės sąjungos vadovas



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink