gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalPRIEŠ „STOKHOLMO SINDROMĄ” PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIME

2015-01-08
Vokietijoje polemizuojama dėl profesinių sąjungų tolesnės raidos ir jų misijos atnaujinimo. Plinta nuomonės, kad šios darbuotojų atstovės išsisėmė ir privalo keistis, net ir savo narių sudėtimi jos sensta. Profsąjungų kasmet rengiamos Gegužės pirmosios manifestacijos vis labiau primenančios pensininkų demonstracijas.

Kovingasis sociologų bei žurnalistų sparnas, pažymėdamas, jog kairiųjų judėjimas bei kairiosios partijos nutolo nuo savo šaknų, tai prikiša ir profsąjungoms. Profesinės sąjungos esą atsitraukė nuo esminių reikalavimų kėlimo, pradėjo tenkintis darbdavių išmetamais trupiniais nuo kapitalo stalo, pradėjusios drovėtis reikalauti net 30 valandų darbo savaitės.

Su britų dienraščiu The Guardian susijusiame leidinyje Der Freitag pernai gruodį paskelbtas straipsnis „Kam priklauso fabrikas? Mums!”, kuriame profesinės sąjungos raginamos grįžti prie minties, jog „visuomenė vėl galėtų būti įtraukta į žemių ir bendrovių valdymą“. Straipsnio autoriaus nuomone, „tik taip galima užkirsti kelią tam, kad žmonės aukotų savo gyvenimą kaip samdomieji vergai“.

„Samdomasis darbas grandinėmis supančiojo žmonių kojas, tačiau šiuos pančius galima nusiimti. Tereikia tik norėti. Šiandieniai streikai galėtų būti gera pradžia. Tačiau tik tada, kai streikininkai pradės kelti lemiamą nuosavybės klausimą, fabrikai vėl priklausys mums,“ - tokiu raginimu baigia straipsnį jo autorius Patrick Spät.

Jaunosios kartos (g. 1982 m.) laisvai samdomas žurnalistas ir sociologas Patrick Spät (nuotr.) yra filosofijos daktaras. Jis aktyviai dalyvauja žiniasklaidoje kaip originalių idėjų darbo sociologijos, darbuotojų judėjimo klausimais reiškėjas, jau yra išleidęs dvi knygas. Nemažo atgarsio žiniasklaidoje susilaukė pernai išėjusi P. Spät knyga Und, was machst du so? („ Na, ir kuo tu užsiimi?“), kurioje polemiškai svarstomas darbo vaidmuo modernaus žmogaus būtyje, pasisakoma prieš darbo fetišizavimą.



Patrick SPÄT



Kam priklauso fabrikas? Mums!


Streikuojam.
Streikuosim iki pergalės.
Mašinos sustabdytos.
Kovosim,
Ir fabrikas priklauso mums!


Čia cituojamos roko grupės Ton Steine Scherben (viena iš pirmųjų ir įtakingiausių Vokietijos roko grupių, kūrusių socialine kritika persmelktus tekstus – vert. past.) eilutės lydėjo protestuojančius žmones 1970-aisiais. Lyginant su tuo dabartiniai streikai Vokietijos geležinkeliuose ar centriniame tekstilės išpardavimų Kik sandėlyje– tik mažmožiai. Nuosavybės klausimo nebekelia niekas: streikuotojai kovoja, nors ir pagrįstai, tačiau pirmiausia tik dėl savo egzistencijos užtikrinimo kaip samdomieji darbuotojai. Jie reikalauja geresnių tarifinių susitarimų ir šiek tiek daugiau galių profesinėms sąjungoms užuot siekę dalyvauti valdant gamybos priemones. Jie nori keleto trupinių, bet ne viso pyrago. Tačiau jau net ir trupinių jiems niekas duoti neskuba. Štai visuomenė pasmerkė traukinių mašinistų profesinės sąjungos GDL vadovą Klausą Veselskį (Claus Weselsky), kad šis neva kelia nepamatuotus reikalavimus.

Darbdaviai mums nuolat seka pasakas apie augimą, konkurenciją ir gamybos perkėlimą. Tik susiveržus diržus esą įmanoma išsaugoti darbo vietas. Jokių kitokių alternatyvų.

Darbuotojai tiki šiomis nesąmonėmis. Tai panašu į Stokholmo sindromą, kai įkaitų dramos aukos vis pozityviau vertina savo pagrobėją. Kodėl mes flirtuojame su savo pagrobėjais? Nuo Antonijaus Gramšio laikų (Antonio Gramsci (1891-1937) – italų marksistas ir politikas – vert. past.) žinome: tai susiję su hegemonija (vienos grupės dominavimas kitų grupių atžvilgiu – vert. past.). Politika ir verslas „prastūminėja“ savo interesus ir į apyvartą nuolat paleidžia tai pateisinančias idėjas, o žmonės ėmė ir patikėjo, kad viskas vyksta dėl viešojo intereso.

Hegemonija ir Stokholmo sindromas yra tokie galingi, kad mes savo noru atsisakome laisvalaikio: 2012 m. du trečdaliai šveicarų pasisakė prieš minimalių kasmetinių atostogų pailginimą nuo keturių iki šešių savaičių. Nori ilgiau dykinėti? Tinginio panti! Darbo vietų naikintojau! Socialini parazite!

„Kiekvieną dolerį, kurį bosas gauna nedirbdamas, vienas iš mūsų uždirbo jo negaudamas“, - sakė 1928 m. miręs Didysis Bilas (William D.Haywoodvert. past.), vienas iš Pasaulio pramonės profesinės sąjungos įkūrėjų ir vadovų. Vokietijos geležinkelių vadovas Riūdigeris Grubė (Rüdiger Grube) 2012 m. uždirbdavo apie 221 tūkst. eurų kas mėnesį. Kad tiek gautų traukinio mašinistas, jis turi dirbti šešerius metus. Mes įsikinkę dirbame savaitę po savaitės, kad augintume įmonių pelnus. Tačiau turime atsiminti: samdomojo darbo šaknys yra kruvinos. Nuo pat 16-ojo amžiaus valdovai grobė bendruomenių žemes, kol neliko visiems prieinamų miškų, ganyklų ir vandens šaltinių. Žmonės badavo, buvo proletarizuoti ir privalėjo savo darbo jėgą pardavinėti miestų fabrikams.

Pirmieji samdomi darbuotojai dar ryžtingai priešinosi tam, kad dėl jų darbo lobtų verslininkai. Buvo sukilimų. Ir tie, kurie šį mėnesį uždirbo jau pakankamai, kad sudurtų galą su galu, tiesiogine prasme padėdavo kūjį į šalį iki kito mėnesio. Samdomąjį darbą žmonės laikė negarbingu ir žeminančiu. Šiandien gi mes laikome jį tokiu pat natūraliu kaip saulės patekėjimas.


Nebijokite utopijų

Streikai yra būtinas protestas prieš kapitalizmo įžūlumą. Taip, atlyginimų didinimas, ankstesnis išėjimas į pensiją, darbo laiko sutrumpinimas ir profsąjungų privilegijos yra svarbu. Bet tai tik kosmetinis remontas kapitalizmo griuvėsiuose. Norint pradėti kapitalinį remontą, pirmiausia reikia nustoti glėbesčiuotis su pagrobėju. Tačiau jokia didelė profesinė sąjunga nesiryžta reikalauti net 30 val. darbo savaitės paliekant tą patį atlyginimą.

Todėl šiandien reikia kalbėti apie tai, kaip utopiją paversti realybe. Apie tai, kaip visuomenė vėl galėtų būti labiau įtraukta į žemių ir bendrovių valdymą. Tik taip galima užkirsti kelią tam, kad žmonės aukotų savo gyvenimą kaip samdomieji vergai.

Samdomasis darbas grandinėmis supančiojo žmonių kojas, tačiau šiuos pančius galima nusiimti. Tereikia tik norėti. Šiandieniai streikai galėtų būti gera pradžia. Tačiau tik tada, kai streikininkai pradės kelti lemiamą nuosavybės klausimą, fabrikai vėl priklausys mums.


Der Freitag. 2014 m., Nr. 48

Iš vokiečių kalbos išvertė R.Motiejūnaitė-Pekkinen

Parengė JS



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink