gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalKAIP MOTERYS SIEKĖ LAISVĖS IR LYGYBĖS

2012-03-08

„Kovingojo vasario ir kovo“ darbininkių moterų tradicija, kaip ir Gegužės pirmoji, gimė JAV viename iš XIX amžiaus darbininkų centrų. Anot miesto legendų, Niujorke 1857 m. kovą moterys, dirbusios Žemutinio Istsaido tekstilės fabrikuose, surengė demonstraciją siekdamos sutrumpinti darbo laiką ir pagerinti darbo sąlygas. Maršą žiauriai išvaikė policija. Istorikai lyg šiol ginčijasi, ar toks įvykis buvo, ar jį sugalvojo „atgaline data“, kad paaiškintų Kovo 8-osios ištakas.


1864 m. vasario pabaigoje sustreikavo apykakles skalbiančių skalbyklų darbininkės Troy mieste (Niujorko valstijoje). Šis darbas buvo laikomas „geru“, bet itin sunkiu. Dėl nuolatinio buvimo karštoje ir drėgnoje patalpoje atsirado žinomas posakis apie „prakaitą spaudžiantį“ darbą.


Streiko iniciatorėmis tapo Kate Mullaney, Esther Keegan ir Sarah McQuillan. Darbininkės pareikalavo darbo užmokestį pakelti 20-25 proc. ir įdiegti lyginimo mašinas. Prie streiko prisijungė 300 moterų iš 14 kitų skalbyklų. Iš esmės tai padėjo pagrindus pirmajai šalies istorijoje moterų profsąjungai.


Streikas baigėsi kovo 1 dieną visiška streikuojančių moterų pergale! Vėlesniais metais skalbyklų darbuotojų profsąjunga aktyviai rėmė darbininkų vyrų kovą, 1866 m. vasarą ji surengė naują streiką ir pasiekė, kad atlyginimas būtų pakeltas iki 8-14 dolerių per savaitę. Moterys dalyvavo vienijant bei plečiant profsąjungų judėjimą ir padėjo kurti darbininkų profsąjungas kituose miestuose.


Lemiamas mūšis su verslininkais įsižiebė 1869 m., kai profsąjungai priklausė 450 moterų. Jos reikalavo padidinti užmokestį už tuziną išskalbtų apykaklių. Skalbyklų savininkai sudarė koaliciją su apykaklių gamintojais ir nusprendė sutriuškinti profesinę sąjungą. Streikas prasidėjo kovo pabaigoje ir tęsėsi ilgus mėnesius. Streikavusioms padėjo kitos profsąjungos, vyko daugiatūkstantiniai mitingai, buvo renkamos lėšos. Savininkai samdė streiklaužes ir bandė marinti streikininkes badu. Kad jiems pasipriešintų, skalbėjos organizavo savo kooperatinę skalbyklą ir ėmė propaguoti darbininkų kooperatyvų idėją. Galų gale didvyriškas streikas pralaimėjo, o skalbėjų profsąjunga buvo paleista...


JAV moterų darbininkių judėjimas pamažu vystėsi ir stiprėjo, kūrėsi profsąjungos, aktyvėjo streikininkų kova. Nuo 1908 metų per šalį nuvilnijo streikų banga, veiklos avangarde buvo Niujorko Žemutinio Istsaido siuvyklų darbuotojos ir Tarptautinė moteriškų rūbų siuvėjų sąjunga, kurios daugelis narių buvo anarchistai ir socialistai. 1909 metų lapkritį jie surengė masinį siuvimo fabrikų streiką, kuris truko 11 savaičių („20 tūkstančių sukilimas“). Skambėjo raginimai rengti visuotinį streiką. Nežiūrint į šalčius, policijos represijas ir įmonininkų taikomą marinimo badu taktiką, darbininkėms pavyko laimėti.


1910 m. streikavo 60 tūkstančių darbininkių ir moteriškų apsiaustų siuvėjų; šis pergalingas streikas įėjo į istoriją kaip „Didysis maištas“.


1911 m. kovą „Trikampio“ fabrike, tapusiame streikų iniciatoriumi, dėl saugumo technikos pažeidimų kilo gaisras. Moterys negalėjo evakuotis iš devinto daugiaaukščio pastato aukšto - durys buvo užrakintos, kad jos negalėtų išeiti ir pasidaryti pertraukos. Žuvo 146 žmonės.  Jų laidotuvėse dalyvavo 100 000 žmonių. Moterys aktyviai dalyvavo garsiajame tekstilininkų streike Lawrence (Masačiusetso valstija) 1912 m. sausio-kovo mėnesiais. Kovos įkarštyje jos skandavo garsųjį šūkį „Mes norime ne tik duonos, bet ir rožių!“. Streikui vadovavo sindikalistinė profsąjunga „Pasaulio pramonės darbininkai“.


Dabartinė moterų solidarumo diena pradėta švęsti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje vykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 metų kovo 8 d. pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo minima Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje.

„Šeimų motinos, pavargusios nuo begalinių eilių parduotuvėse, kankinamos savo sergančių pusalkanių vaikų vaizdo, šiuo metu kur revoliucingesnės nei vis ponai miliukovai, rodičevai ir jų kompanija ir, žinoma, jos kur kas pavojingesnės, nes sudaro sprogstamąją masę, kuriai sprogti pakanka vienos kibirkšties“ – 1917 m. sausį pranešė Peterburgo Ochranka. Vasario 23 (kovo 8 pagal naująjį kalendorių) eilių iškankintos moterys prisijungė prie streikavusių tekstilininkų; minia, reikalaudama duonos, suplūdo į miesto centrą.


„Jeigu istorikai ateityje panorės sužinoti, kas pradėjo Rusijos revoliuciją, jiems nevertės kurti painių teorijų, – dienoraštyje rašė įvykių liudininkas Pitirimas Sorokinas. – Revoliuciją pradėjo duonos reikalavusios alkanos moterys ir vaikai.

 Revoliuciją jos pradėjo laužydamos tramvajaus vagonus ir plėšdamos smulkias parduotuvėles. Ir tik vėliau, kartu su darbininkais ir politikais ėmė griauti tvirtą Rusijos patvaldystės statinį “ 1917 m. kovo 8 dienos moterų maištu prasidėjo Didžioji Rusijos revoliucija.


Pagal anarchija.lt, Vikipediją, aitrus.info (V. Grajevskis,  vertė Evaldas Balčiūnas)
 



Komentarai (0)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink