gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Siūlome paskaityti

atgalPROFSĄJUNGŲ LYDERIAI VIEŠĖJO BELGIJOJE

2012-05-02

Kaip jau rašėme, balandžio pabaigoje Europos Parlamento nario Justo Paleckio kvietimu Briuselyje viešėjo grupė profesinių sąjungų lyderių iš Lietuvos. Gana išsamiai vizitą jau aprašė nenuilstantys parlamentaro asistentai Jurgis Gurskis ir Kasparas Kemeklis, tad savo skaitytojams pateiksime kartu su grupe Belgijoje viešėjusios tinklalapio www.lprofsajungos.lt partnerės ir redaktorės apžvalginį komentarą.

Per pusantros dienos J. Paleckio komanda sugebėjo surengti maksimaliai užpildytą programą, Jurgis ir Kasparas pasikeisdami visur mus lydėjo, vertėjavo ir suteikė daug naudingos informacijos. Aštuoni įvairių profesinių sąjungų lyderiai susitiko su Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) generaline sekretore, su trijų profesinių sąjungų atstovais, keliais Europos Parlamento nariais.

Nors grupė sudaryta iš įvairių profesinių sąjungų, įvairų pažiūrų ir patirties žmonių, tačiau neabejotina, kad jie visi „serga“ profsąjungų idėja. Kalbos apie darbuotojų teises, geriausių atstovavimo formų paieškos, dalybos patirtimi netilo nei dieną, nei vakare, nei vizituose, nei prie belgiško alaus bokalo.

 

Atvykome iš krašto, kur alus svarbiau nei žmogus

Tik atvykę į Briuselį iš mus pasitikusio Karolio sužinojome ir buvome maloniai nustebinti, jog tą pačią dieną surengtas vizitas Europos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje vyks aukščiausiu lygmeniu. Beveik prieš metus perėmusi generalinio sekretoriaus postą prancūzė Bernadette Segol nepasididžiavo ir nors nelabai daug, tačiau skyrė laiko negausiai delegacijai iš Lietuvos. Užtai ETUC patarėja Sarah King išsamiai pasakojo apie europinę profesinių sąjungų struktūrą, atsakinėjo į klausimus.

Beje, kaip vieną iš neigiamų pavyzdžių ji paminėjo atvejį, kai streikas alaus darykloje, remiantis visuomeniniu interesu, buvo uždraustas teismų taip verslo interesus iškeliant aukščiau darbuotojų. Ji neprisiminė šalies, kur taip įvyko, o atstovai iš Lietuvos turėjo progos „pasigirti“, jog kaip tik ir yra iš to krašto, kur alus svarbiau nei žmogaus teisės.

 

Punktualumas – ne stiprioji pusė

Tą dieną vizitų daugiau nebuvo suplanuota, tad turėjome laiko trumpam įkišti nosį į Briuselio širdį - Didžiąją aikštę. Po vakarienės buvome palydėti į viešbutį Antverpene (Briuselyje tomis dienomis vyko jūros gėrybių paroda ir vietų nakvynei net ir labai iš anksto nebuvo įmanoma rasti). Vienas didžiausių Europos jūrų uostų, antrasis pagal dydį Belgijos, didžiausias Flandrijos regiono miestas mus pasitiko įspūdinga traukinių stotimi, kurioje drąsiai galėtum įkurdinti jei ne karališkąjį, tai pakankamai kilmingą dvarą. Mus lydėjęs Jurgis, nors jau buvo gana vėlu, pasišovė palydėti į miesto centrą, kuris tikrai nenuvylė.

Kitą rytą traukiniu vėl turėjome keliauti į Briuselį. Pasitvirtino taisyklė, jog Belgija punktualumu nepasižymi – traukinys vėlavo daugiau nei 20 min. Tačiau į pirmąjį susitikimą mes patekome laiku. Mus pasitikęs Belgijos krikščioniškosios profesinių sąjungų federacijos (ACV/CSC) atstovas palydėjo į Briuselio aeronautikos komponentų gamyklą SABCA. Čia susitikome su įmonės darbo tarybos ir darbo saugos komiteto atstovais.

 

Vien dialogo kartais nepakanka

Saugumo sumetimais neturėjome progos iš arčiau pažvelgti į gamybą, tačiau mums buvo parodyta videomedžiaga, o gamyklos atstovai ne be pasididžiavimo pasakojo apie savo darbovietę. Deja, naujų darbuotojų į darbą nepriimama, gamyba po truputį perkeliama į pigesnes šalis, tačiau profsąjungos sugebėjo išsikovoti įspūdingų socialinių garantijų darbuotojams, ir atleista jų buvo gerokai mažiau nei planuota. Tam, tiesa, 2003-aisiais prireikė septynių savaičių streiko, tačiau apie jį darbuotojų atstovai, net ir priklausantys krikščioniškajai federacijai, kuri savaime yra kiek nuosaikesnė, nekalba kaip apie kažkokį stebuklą. Streikas savaime suprantamas dalykas, jei nepavyksta rasti kompromiso. Kad jį paskelbtų, profsąjungos turi gauti pritarimą iš 66 proc. visų darbuotojų, o solidus streikų fondas leidžia apmokėti darbuotojams streikuotas dienas. Tarpininko vaidmenį tarp darbuotojų ir darbdavio, jei reikia, atlieka darbo ministerijos atstovas.

 

Gyvenimas pagal tris ideologijas

Be krikščioniškosios, kuri yra didžiausia šalyje ir vienija 1,7 mln. narių, Belgijoje yra socialistinės pakraipos susivienijimas (1,2 mln.) ir naujas darinys – 450 tūkst. darbuotojų vienijanti liberaliosios pakraipos profsąjunga. Pirmojoje, kuri labiau remiasi tradicine šeimos samprata (vyras dirba, moteris augina vaikus), nariais yra visų lygių darbuotojai, antroji, pasisakanti už individo laisvę, daugiausia vienija vadinamųjų mėlynųjų apykaklių, t.y. darbininkiškų profesijų atstovus, o trečioji, besivadovaaujanti pragmatiškumo principais, sukurta administracijos, vadovaujančiojo personalo pagrindu. Iš viso šalyje dirba penki milijonai žmonių.

Nors tarp jų ir vyksta šiokia tokia konkurencija nacionaliniu lygmeniu, tačiau tarptautiniu lygmeniu jos visada vieningos. Prieš vykstant deryboms su vyriausybe, visada iš pradžių deramasi dėl bendros pozicijos, o įmonės lygmeniu taip pat nekonfrontuojama, nes tuomet būtų sunku susitarti su darbdaviu.

Beje, pagal politines pakraipas Belgijoje susiskirsčiusios ne vien profesinės sąjungos, čia veikia įvairių krypčių mokyklos, universitetai etc.

 

Balsavimas – privalomas ir renkant darbuotojų atstovus

Įdomu yra tai, kad kas ketveri metai visi Belgijos privataus sektoriaus darbuotojai renka profsąjungų atstovus į savo įmonės darbo tarybą ir darbų saugos komitetą. Tuo metu, kai mes viešėjome Briuselyje, kaip tik vyko rinkimų kampanija, kiekviena iš trijų konfederacijų stengėsi patraukti darbuotojus į savo pusę.

Apsilankę krikščioniškosios profesinės sąjungos būstinėje pamatėme daugybę išradingai padarytų plakatų, kviečiančių balsuoti už šios organizacijos atstovus. Paprastai daugiausiai - apie 60 proc. - išrinktųjų būna iš krikščioniškosios profsąjungos, maždaug panašus rezultatas prognozuojamas ir šiam kartui.

Kaip mums paaiškino, rinkimai į minėtas tarybas vyksta panašiai kaip ir rinkimai į parlamentą, o balsavimas Belgijoje yra privalomas. Nebalsavusiems piliečiams gresia baudos, tiesa, pašnekovų teigimu, iki šiol nebuvo atvejų, kad jos būtų skirtos.

 

Atstovai įmonėse parengiami profesionaliai

Didelį įspūdį profesinių sąjungų atstovams iš Lietuvos paliko profesionalių profsąjungininkų rengimo programa. Išrinktieji darbuotojų atstovai visapusiškai apmokomi. Tik krikščioniškoje profesinių sąjungų federacijoje 60 žmonių dirba vien naujų atstovų rengimo srityje. Profsąjungų žmonės rengiami kaip derybininkai, kurie išmano komunikacijos principus, sugeba analizuoti įmonės finansinius dokumentus. Tiesa, jau paruoštų žmonių paprastai profsąjungos neatsikrato net ir pasibaigus jų kadencijai, jie lieka dirbti vienoje ar kitoje pozicijoje.

Beje, darbuotojų atstovas, išrinktas įmonėje, atleidžiamas nuo savo tiesioginio darbo, jam darbdavys turi suteikti ir išlaikyti darbo vietą.

 

Stiprios studentų profsąjungos

Susitikę su socialistinės pakraipos profesinės sąjungos (ABVV/FGTB) generaliniu sekretoriumi, be kita ko, sužinojome, kad šiam susivienijimui priklausantys piliečiai moka dešimt eurų per mėnesį nario mokesčio. Profsąjungoms vyriausybė yra delegavusi nedarbo pašalpų išmokėjimo funkciją, jai atlikti skiria ir finansavimą.

Derybos Belgijoje vyksta trimis lygmenimis. Dėl nacionalinių sutarčių deramasi kas dveji metai (nustatoma minimali alga, įvairių išmokų dydžiai etc.), po to vyksta derybos sektoriuose dėl šakinių sutarčių, dar vėliau – įmonių lygmeniu.

Pašnekovas pažymėjo, kad Belgijoje stiprios yra ir studentų profesinės sąjungos, o jų aktyvūs nariai, kaip turintys gerą patirtį, ypač medžiojami didelių nevyriausybinių organizacijų. Socialdemokartinės pakraipos profsąjungoje taip pat formuojasi grupė "žalias idėjas" propaguojančių žmonių, kas esą irgi pritraukia jaunimo.

Paprastai profsąjungos stengiasi nesivelti į politiką: profsąjungos dirba savo darbą, politikai – savo. Nors pažiūros ideologiniu požiūriu sutampa su kurios nors partijos, kaip, pvz., socialistinės pakraipos profsąjungų ir socialdemokratų, tačiau čia galioja savotiški broliški santykiai, tad tenka kartais ir susipykti.

 

Parlamentarų asistentai profsąjungos neturi

Europos Parlamente apsilankėme eurporlamentaro bei jo asistentų darbo vietoje, kuri nėra tokia įspūdinga, kaip mūsų galvose susikurtas prabangus vaizdas. Kabinetai nedideli, o asistentai dirba nelabai didelėje patalpoje, kur įrengtos trys darbo vietos.

Beje, kalbėjome ir apie tų žmonių, kurie EP dirba politinio pasitikėjimo pareigose, t.y. parlamentarų asistentais, teises. Kaip mes patys įsitikinome, jie dirba nuo ankstyvo ryto ir kartais iki vėlaus vakaro, jei, pavyzdžiui, reikia lydėti parlamentarų svečius. Jie gali priklausyti asistentų asociacijai, kuri, deja, nėra tokia įtakinga kaip profesinė sąjunga, kurią, pavyzdžiui, turi EP aptarnaujantys darbuotojai.

Asistentų statusas įteisintas ne taip seniai ir, J. Paleckio teigimu, tai padaryta su EP socialistų ir demokratų frakcijos, kuriai jis priklausąs, pagalba.

Daugiau apie Europos Parlamentą sužinojome iš EP vizitų ir seminarų skyriaus darbuotojos Ievos Valutytės, turėjome progos užmesti akį ir į posėdžių sales.

 

Profsąjungos turi būti moderniškos

Europarlamentarė iš Vengrijos Konga Gonzc pristatė profesinių sąjungų padėtį Vengrijoje, kuri labi panaši į Lietuvos. Narystė ten – 10-20 proc., o mažos narystės priežastys tokios, kaip ir Lietuvoje: atėjusios didelės tarptautinės kompanijos stengiasi išvengti stiprių profsąjungų (ko dažnai negali padaryti ten, iš kur jos kilusios), o smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų poreikis profsąjungoms nėra nedidelis.

Jos teigimu, Vengrijoje veikianti trišalė taryba, kurioje atstovaujama šešiems profesinių sąjungų centrams, devynioms darbdavių organizacijoms ir vyriausybei, yra tas įrankis, kuris įgalina profsąjungas turėti daugiau įtakos nei jos galėtų turint omenyje nedidelę narystę. Deja, dabar dešinioji valdžia menkina šios tarybos reikšmę išeliminuodama vyriausybės atstovus ir įtraukdama daugybę visuomeninių ir religinių bendruomenių.

Pasak pranešėjos, šešios nacionalinės profsąjungos, nors ir konkuruoja, bet vis labiau sutaria. Dauguma profsąjungų susijusios su kairiosiomis jėgomis, kai kurios – su dešiniosiomis. Vienos jų yra labai radikalios, pavyzdžiui, viešojo transporto sektoriuje, dažnai rengiančios streikus, kitos eina tik derybų keliu. Parlamentarės manymu, atsakyti, kuris kelias yra teisingiausias, negalima, - anot jos, visa turi vystytis natūraliai, nuosekliai. Kad taip būtų, į profesines sąjungas reikia pritraukti jaunimo, o tam profsąjungos turėtų būti moderniškesnės, naudotis socialinių tinklų teikiamais privalumais, įvaldyti naujausias technologijas ir pan.

 

Profsąjungas stipriomis daro galimybė streikuoti

EP narys iš Danijos Ole Christensen, buvęs (ir išlikęs) idėjiniu profsąjungininku (beje, ir nedidelio miestelio meru) priminė, kad socialinis dialogas, kolektyvinės derybos Danijoje egzistuoja nuo 1898 m. Nuo nulio sukurti sistemą yra nelengva, tačiau, kai ji pradeda veikti, visa tampa daug paprasčiau: politikams nereikia sukti galvos dėl darbo santykių: susitaria dvi pusės – darbdaviai ir darbuotojai.

Danijoje 70-80 proc. darbuotojų priklauso profesinėms sąjungoms. Tiesa, narystė šiek tiek mažėja: mat žmonių pragyvenimo lygis kyla, poreikis kooperuotis nebe toks stiprus, nes jie tikisi, kad sunkumus įveiks individualiai. Tuo tarpu darbdavių organizacijoms priklauso tik pusė šalies įmonių, tačiau nepriklausančios joms vis tiek laikosi sektorinių susitarimų.

Paprastai parlamentas ir vyriausybė nesikiša į darbo santykius, todėl jų reglamentavimo nereikia perkelti į įstatymus.

Parlamentaras taip pat pristatė daniškojo modelio „Flexsecurity“ esmę: žmogus iš darbo gali būti atleistas bet kada, tačiau nedarbo išmoka yra 90 proc. minimalios algos (13 eurų per val.) bei suteikiamos puikios galimybės persikvalifikuoti. Todėl net 800 tūkst. darbuotojų kasmet keičia darbą. Pasak O. Christensen, šalyje jau beveik nėra žmonių, kurie į pensiją išeina dirbę tik vienoje darbovietėje, ir tai, jo manymu, yra gerai, nes žmonės keisdami darbus tobulėja.

Danijo profsąjungos taip pat konkuruoja tarpusavyje. Neseniai ten įsteigta krikščioniškoji profsąjunga. Pasak kalbėtojo, ji laikytina geltonąja, tačiau žmonių teisė rinktis nekvestionuojama.

Kai nėra darbo įstatymų, darbuotojų gynybą sustiprina galimybė profsąjungoms rengti streikus, o jų būna nemažai. Danijoje streikuoti draudžiama, jei yra sudaryta kolektyvinė sutartis ir jeigu ji vykdoma. Jeigu kokia įmonė iš užsienio (dabar panaši situacija susidariusi su aviakompanija „Ryanair“) atsisako sudaryti kolektyvinę sutartį, jai tiesiog neįmanoma išlikti Danijoje dėl konkurentų, darbuotojų, visuomenės spaudimo.

Nedarbo pašalpas Danijoje taip pat skirsto profesinės sąjungos.

 

Mokėmės diplomatijos

Europos Parlamente taip pat susitikome ir su pareigūnų profesinių sąjungų atstove. Ji apibūdino Belgijos statutinių pareigūnų – kariūnų, policininkų ir ugniagesių darbo sąlygas, problemas, tai, kaip jas siekiama spręsti. Kariūnai iš viso neturi teisės streikuoti, policininkų ir ugniagesių teisės streikuoti ribotos. Tai reiškia, jog informuoti apie streiką reikia ne prieš 10 dienų, kaip kituose sektoriuose, o prieš 12, be to, valdžia nustato, kiek ir kokias minimalias paslaugas minėtos tarnybos privalo teikti streiko metu.

Nacionalinis streikas statutinėje tarnyboje, anot buvusios kariūnės (šiuo metu dirbančios profsąjungoje), yra buvęs senokai; dažniau protestai kyla lokaliai – tam tikroje provincijoje.

Pagrindinės problemos, pašnekovės teigimu, yra policininkų stoka, ypač sostinėje, situaciją aštrina valdžios planai ilginti pensinį amžių, priešgaisrinės sistemos reforma. Kaip vieną iš profsąjungų spaudimo valdžiai pavyzdžių pareigūnė paminėjo neseniai įvykusią ugniagesių akciją, kai keliasdešimt jų įsiveržė į pastatą, kur vyko vietinės valdžios atstovų posėdis, ir pradėjo ten pratybas.

Na, o su EP nariu J. Paleckiu turėjome progos pabendrauti tik per vakarienę. Diskutavome įvairiais klausimais, aiškinomės vieni kitų pozicijas viena ar kita aktualia tema. Dalyvavome dviejuose J. Paleckio surengtuose improvizuotuose "referendumuose", kuriuose išsakėme savo nuomonę dėl atominės elektrinės ir dėl ES ateities. Sužinojome ir jo paties nuomonę tais klausimais.

Iš europarlamentaro J. Paleckio turėjome progos pasimokyti konstruktyviai diskutuoti, išgirsti ir gerbti vieni kitų nuomonas ir sugebėti be pykčio atsakyti į oponentų argumentus.


Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen



Komentarai (2)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink