gegužį gavome 30 € Jūsų paramos
ŽVILGSNIS Į TAI, KAS ŠALIES ŽINIASKLAIDOJE DAŽNIAUSIAI LIEKA ŠEŠĖLYJE!
Naujienų paieška:    

Naujienos

GRĮŽTANT PRIE „GEGUŽINIŲ” (APŽVALGA SU KOMENTARU)

2016-05-03

Gegužės pirmoji oficialia šventine diena yra paskelbta 87 pasaulio šalyse, - pradedant Austrija, baigiant Vengrija ir Zimbabve. Paprastai šią dieną žmonės išeina į gatves, parkus, nusiteikę arba paminėti darbo žmonių solidarumo dienos, arba protestuoti, aktualių darbuotojams reikalavimų kelti, arba paprasčiausiai švęsti minint darbą, pavasarį pagal kiekvienoje šalyje įsitvirtinusias tradicijas.

Didžiausia šventinė eisena, ko gero, buvo Maskvoje, kur į Raudonąją aikštę - minėti Pavasario ir darbo dienos - susirinko apie 100 tūkst. žmonių. Tiesa, ir Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose netrūko protesto natos: du pagrindiniai profsąjungų centrai susivieniję skandavo ir reikalavimus Rusijos vyriausybei, reikalavimus imtis priemonių prieš agresyvėjantį ekonominės bei socialinės krizės smauglį.

Atrodo, kovingiausiai Gegužės 1-oji paminėta Turkijoje, Prancūzijoje. Nepasitenkinimą vyriausybės stumiama darbo santykių reforma prancūzai reiškia jau kelintas mėnuo, susidūrimų su policija neišvengta ir šventinį Gegužės sekmadienį.

Po pertraukos į Rygos Domo aikštę (nuotr.) Gegužės pirmosios proga žmones sukvietė ir Latvijos vedančioji profesinių sąjungų konfederacija. Pasisakyti už orų darbą ir orų atlyginimą sveikiems ir išsilavinusiems Latvijos žmonėms mūsų broliškos profsąjungos surinko apie 3 tūkst. protestuotojų.

Estijos profesinės sąjungos Tarptautinę darbo dieną paminėjo Taline mitingu ir informacine kampanija, kurios pagrindinė tema – nelaimingų atsitikimų darbe prevencija.

Katalikiškoje Lenkijoje, Varšuvoje, tradicinę gegužinę manifestaciją sekmadienį surengė viena iš trijų stambiausių šalies darbuotojų atstovių - "Lenkijos profsąjungų susitarimas" ir Lenkijos mokytojų profesinė sąjunga.

Na, o Vilniuje, sekmadienį Vinco Kudirkos aikštėje, asociacija „Nacionalinis interesas“ surengė Tarptautinei darbo dienai skirtą akciją "Už civilizuotus darbo santykius, už socialiai orientuotą valstybę" (vaizdo įrašas). "Tautine kaire" prisistatantis judėjimas (Vilniuje jam atstovauja žinomas politikas ir publicistas Vitalijus Balkus) į piketą pasikvietė ir keletą profesinių sąjungų lyderių. Apie savo laiku konservatoriaus Kubiliaus vyriausybės pradėtą, o šiandien socdemo Butkevičiaus baigiamą Darbo kodekso (DK) liberalizavimą, apie būtinumą telktis ir nepasiduoti net po to, kai dabar svarstomas DK bus priimtas ( nes maža vilties, jog bus kitaip) kalbėjo Samdomų darbuotojų profesinės sąjungos (SAMPRO) pirmininkė Irina Judina. Lietuvos profesinių sąjungų lygos vadovas Vydas Puskepalis, atkreipęs dėmesį į tai, kad emigruojančio Lietuvos jaunimo vietą užims pigi darbo jėga iš Baltarusijos ar Ukrainos, pareiškė: "Atėjo laikas pasakyti baudžiavai "ne", socialiniam dialogui - "taip", ir mes netarnausime tokiai valdžiai!".

Kaip ir prieš kelias dienas įvykusioje Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ surengtoje akcijoje, ne tik profsąjungininkų, bet ir V.Balkaus, kitų "Nacionalinio intereso" atstovų kalbose daug dėmesio skirta valdančiųjų įteisinamo Socialinio modelio kritikai.

Beje, tai buvo ir pagrindinė Lietuvos socialistinio liaudies fronto prie Petro Cvirkos paminklo sekmadienį surengto piketo tema.


KOMENTARAS

Ar tikrai kairiesiems ir profesinėms sąjungoms sukviesti žmones į gatves sutrukdė aplinkybė, kad Lietuvoje tą pačią dieną buvo minima ir Motinos diena? O gal tai tik pretekstas nieko nedaryti, nes daryti, ypač kai judėjimas toks susiskaldęs, yra labai sunku.

Kairiųjų ir profesinių sąjungų judėjimas niekada nebuvo homogeniškas darinys. Buvo tokių metų, kai tekdavo iš vieno Gegužės Pirmosios renginio bėgti į kitą, o paskui dar į trečią, ir tai dar nebūdavo pabaiga. Kas atsitiko? Iš kur ta desperacija?

Lietuvos kairieji, kurie dar prieš penketą metų sėdėjo kartu bendruose renginiuose, šiandien vargiai besikalba. Vieni pasuko į tautiškumą ir buvusių kolegų jau pravardžiuojami „naciukais“, kiti karjerą bando daryti oficiozinėse partijose, treti nusisuko nuo saviškių, nes jau sakosi nerandą bendros kalbos formuluodami kairiąsias vertybes.

Su profesinėmis sąjungomis atsitinka panašiai. Trys nacionaliniai centrai kartu sėdi tik Trišalės tarybos posėdžiuose bei tarptautinėse konferencijose.

Tiesa, 2015 m. rugsėjo mitingas surinko daugmaž visas profsąjungas, tačiau jis nedavė jokio postūmio tolesniems bendriems veiksmams.

Tuo tarpu naujasis Darbo kodeksas sėkmingai skinasi kelią Seime, o nuolatinio protesto ženklus rodo tik Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, - tegul ir kukliais piketais prieš plenarinius posėdžius.

Kai ką garsiau bandė pasakyti „Solidarumas“ balandžio 28 d., tačiau čia jau nesigirdėjo LPSK balso. O ir pats "Solidarumas" nesugebėjo į mitingą atsivesti viso aktyvo (ar tai ne naujo skaldymosi požymiai?), nepasirodė ir „Solidarumui“ gimininga Lietuvos darbo federacija.

Tai kas toliau? Ar tęsime savigyros taktiką, nekreipdami dėmesio, jog laivas skęsta, ar vis dėlto išdrįsime konstatuoti krizę ir ryžtingai imsimės laivą gelbėti?

RMP, JS



Komentarai (12)
Vardas: El. paštas:
atgal


AutomobiliuDALYS24.lt

Sprendimas: PromoLink